Genetine liga sergantis 8-metis nenorėjo žengti kojos į mokyklą dėl patiriamų patyčių. Jis neteko žado galutinai, kai pamatė bauginantį vaizdą už lango – prie jo namų rikiavosi visa minia

Pasaulis yra pilnas beširdžių ir empatijos stokojančių žmonių. Dauguma užduoda sau klausimą – kodėl taip yra? Kodėl visais laikais atsiranda žmonių, kuriems taip ir knieti pažeminti kitą, iškelti save kito sąskaita? Paprasčiausias ir trumpiausias atsakymas – nes vaikai nėra mokomi meilės kitokiam ir empatijos namuose. Galbūt tuose pačiuose namuose tėvai nesuteikia tokios meilės vaikui, todėl tas mažas žmogus išeina į pasaulį darydamas tą patį kitiems, silpnesniems už jį.

Taip sena ir skaudi patyčių problema nemiršta iki šiol, o kai kuriose bendruomenėse ji tik auga. Atrodytų, šiandien turėtume jau visi suprasti, kad kitokia žmogaus išvaizda, nulemta visiškai nuo jo nepriklausomos ligos, negali būti patyčiu objektu ir kiekvienas normalus žmogus supranta, kad žeminti ir užgaulioti tokį žmogų nevalia. Deja, tai yra tik naivi svajonė, nes realybė yra kur kas žiauresnė.

Alex Brourton tėvai visada matė, kad jis kitoks. Berniukas augo ir jo išvaizda kito sulyg kiekvienais metais. Galiausiai medikai diagnozavo berniukui nepaprastai retą sindromą, kuris buvo jo didėjančio neproporcionaliai veido priežastimi. Cloves Syndrome – tai liga, kuri lemia nenustojamą audinių augimą. Alex atveju nenustojamai auga jo kairioji veido pusė.

Būdamas 8-erių, Alex tikrai nebuvo panašus į savo bendraamžius. Nepaisant to, kad bendraklasiai žinojo, kodėl Alex taip atrodo, tai nesustabdė nuo kasdienių užgauliojimų ir patyčių. Berniukas buvo tiesiog sugniuždytas dėl to, kaip su juo elgėsi bendraamžiai mokykloje. Dėl to vienu metu Alex mama pastebėjo, kad sūnus nenoriai eina į mokyklą. Mama įsivaizdavo, kad dėl sūnaus kitokios išvaizdos jis gali patirti patyčių, tačiau ji nežinojo, kokiu mastu Alex patiria prievartą mokykloje. Vieną dieną jis griežtai atsisakė eiti į mokyklą ir užsidarė vonioje. Verkdamas jis papasakojo mamai kiekvieną atvejį, kuris nutinka absoliučiai kasdien. Kaip jį vadina pusė klasės, ką jie daro, kaip iš to šaiposi ir kaip su juo elgiasi.

Moters širdis dužo į šipulius sužinojus, kad jos sūnus taip stirpiai kenčia. Mama sutiko su sūnaus noru likti namie kurį laiką, o apie iškilusias problemas ji pasipasakojo draugui, kuris buvo aktyvus baikerių bendruomenės narys. Būtent tam draugui kilo mintis, kaip išspręsti šią problemą. Nors daugumai žmonių atrodo, kad baikeriai yra rūstūs vyrai ir moterys, kurie nėra draugiški ir linkę į nemalonumus, tiesa negali būti labiau nutolusi nuo šio įsivaizdavimo. Iš tiesų, daugybė baikerių bendruomenių yra klubai, kurie turi labai garbingas misijas padėti kitiems.

Būtent šios bendruomenės baikerių klubas dirba su vaikais, kurie patiria prievartą šeimose ar kitoje aplinkoje. Alex atvejis buvo būtent tai, kuo užsiima didelė motociklų megėjų grupė. Jie nutarė vieną dieną palydėti berniuką į mokyklą taip pademonstruojant, kad Alex turi daug rimtai nusiteikusių draugų, kurie nieku gyvu neleis, kad patyčios daugiau tęstųsi. Alex labai nudžiugino ši žinia, juk jam kelionėje į mokyklą talkins dvi ar trys dešimtys baikerių.

Su entuziazmu jis laukė lemtingo ryto, tačiau jam atėjus, paaiškėjo, kad palyda bus tikrai ne dvi ar trys dešimtys vyrų ir moterų ant motociklų. Alex palaikyti atvyko šimtai baikerių ir kelios dešimtys džipų entuziastų. Visą paradą noriai sutiko palydėti vietinės policijos eskortas, kuris taip pat norėjo išreikšti berniukui savo palaikymą. Visi iki vieno nauji Alex draugai norėjo pasirūpinti, kad jis daugiau niekada neturėtų kęsti patyčių nei mokykloje, nei kasdieniame gyvenime kitur. Svarbiausia jie norėjo įkvėpti berniuką neklausyti piktų žmonių, su kuriais jam neišvengiamai dar teks susidurti gyvenime.

Galima tik įsivaizduoti, kokį pozityvų šoką patyrė berniukas pamatęs, kiek daug žmonių jį palaiko. Jis nenustojo mojuoti kiekvienam motociklininkui ir kiekvienam automobiliui, atvykusiam prie jo namų su ta pačia užduotimi. Vėliau buvo pranešta, kad iš tiesų Alex po šios nuostabios palaikymo akcijos patyrė mažiau problemų mokykloje. Jis turėjo stiprų unžnugarį. Tačiau didžiausias džiaugsmas įvyko praėjus porai metų nuo įsimintino įvykio.

Alex buvo įkvėptas savo naujų draugų kitaip žiūrėti į jį supantį pasaulį. Berniukas tapo kur kas stipresnis ir atsparesnis nejautriems komentarams. Jis supranta, kad žmonės patyčių būdu išreiškia savo skausmą. Patyčias gimdo skaumas ir kitokios formos patyčios, kurias žmogus patiria ar patyrė praeityje iš savo artimos aplinkos. Nejautrius žmones gimdo ir augina nejautrūs žmonės. Su šia situacija belieka susitaikyti ir tik sugalvoti būdus, kaip savo ruožtu galima padėti kitiems žmonėms gyevnti su mažiau skausmo.

Alex sprendimas buvo nuostabus – jis nusprendė parašyti knygą apie savo gyvenimą. Tačiau tai ne eilinė biografija – vis dėlto jis tuo metu buvo paprastas 12-metis. Savo knygą, pavadintą “One Shot” (Viena galimybė), jis sukūrė kartu su žymiais komiksų kūrėjais, kurie knygą užpildė spalvingomis iliustracijomis, sukurtomis pagal Alex patirtį. Pagrindinė knygos užduotis – atskleisti vaikams, kaip jaučiasi tas, iš kurio jie juokiasi ir tyčiojasi.

Atvira knyga turi beveik visus Alex išgyvenimus, kuriuos jis išliejo knygos bendrakūrėjams. Berniukas tikisi, kad žmonės ne tik supras, kokį poveikį turi žmogui patyčios, bet ir išmokys juos taip pat nekreipti dėmesio į užgauliojimus, nes be to taip pat neįvyks jokie pozityvūs pokyčiai. Labai džiaugiamės dėl Alex, kuris būdamas toks jaunas, išmoko jau tie daug svarbių dalykų apie gyvenimą ir jais gali net pasidalinti su kitais.

Patyčios yra kompleksinė problema, kuri pirmiausia prasideda namuose. Pasirūpinkime, kad mūsų vaikai išėję pro duris į pasaulį nesineštų į jį skausmo ir nuoskaudų, kurias jie vėliau lietų ant kitų. Pasirūpinkime, kad mūsų vaikai būtų pilni atjautos, supratimo kitokiam ir paprasčiausio gerumo.