98-erių senolė niekaip nenorėjo apsigyventi slaugos namuose, tačiau vieną dieną ji pati pasiprašė ten gyventi. Slaugės pravirko sužinojusios, kodėl ji pakeitė savo nuomonę

Būti mama yra darbas be aiškios pradžios ar pabaigos. Nuo akimirkos, kai moters įsčiose užgimsta gyvybė, prasideda motinystės etapas, kuris daugiau niekada jos neapleidžia. Galų gale, šis mažytis žmogus susikūrė iš tavo kūno ir kraujo, tad šio ryšio negali nutraukti joks žmogus ar jokia kita gamtos jėga. Motinos meilė nepanaši į bet kurią kitą – ji nesibaigianti, nesvarbu, ar vaikui dveji, ar septyniasdešimt.

Ada Keating yra 98 metų moteris, kuri toli gražu dar nesiruošia lengvai pasiduoti senatvei. Ados jėgos pamažu apleidžia jos trapų kūną, tačiau jos siela ir charakteris išlieka stiprūs. Ji išlaiko nepaprastai aiškų protą ir yra pakankamai sveika, kad galėtų vaikščioti pati, išsaugoti atmintį ir aktyviai bendrauti. Tačiau ji pasirinko gyventi slaugos namuose ne todėl, kad negali savimi pasirūpinti…

Ada gyveno ilgą bei turiningą gyvenimą. Ji dirbo pagalbine slaugytoja ligoninėje, kur įprato visą parą rūpintis kitais, prieš grįždama namo pas keturis savo vaikus, kuriuos ji augino su vyru Harry. Ada buvo trijų mergaičių ir vieno berniuko mama. Sūnus Tomas yra vyriausias iš keturių vaikų. Prieš išeidamas į pensiją, jis dirbo dailininku ir dekoratoriumi statybų sferoje. Tačiau kai jam artėjo 80 metų, jo sveikata pablogėjo ir jam reikėjo persikelti į globos įstaigą.

Ir nors žinodama, kad slaugės ir visas personalas gerai pasirūpis jos sūnumi, Ada pati apsigyveno tuose pačiuose slaugos namuose, kad pasirūpintų savo sūnumi ir pati. Jai nerūpėjo, kad dabar jai buvo 98, o sūnui 80, ji tiesiog negalėjo nustoti būti motina savo vieninteliam sūnui bet kokio amžiaus. Tomas labai apsidžiaugė, kai sužinojo, kad globos įstaigoje neliks vienas: „ Šiuose namuose man saugu ir gera, tačiau kur kas laimingesnis jaučiuosi žinodamas, kad mano mylima yra šalia” .

Ada įsikraustė į slaugos namus ne tam, kad pati pailsėtų, o tam, kad galėtų dar kartelį pabūti mama savo vaikui. Galbūt ji negalės suteikti jam visokeriopos pagalbos, tačiau buvimas šalia yra tiesiog neįkainojamas. Kiekvieną dieną Ada deda visas pastangas, kad įsitikintų, jog jam patogu ir jam suteiktas visas reikalingas medicininis rūpestis. Ji netgi stengiasi kiekvieną vakarą užsukti į jo kambarį ir palinkėti labos nakties. Kitą rytą ji visada ateina ir palinki labo ryto.

Tomas ir Ada yra ne tik mamos ir sūnaus duetas, bet ir geriausi draugai. Darbuotojai juos apibūdina kaip „neatskiriamus“, o tai prasminga atsižvelgiant į jų istoriją. Tomas niekada nebuvo vedęs, todėl visą gyvenimą gyveno su mama ir dabar trokšta, kad ji ir gyvenimo pabaigoje būtų šalia. Visi taip pat mato, kiek daug duoda šis rūpestis pačiai Adai. Mamos ir sūnaus draugyste žavėjosi visi slaugos namų darbuotojai, kuriuos kasdien iki ašarų jaudina jų ypatingas ryšys. Šie du yra puikus įrodymas, kad niekada nepasikeičia mamos ir sūnaus ryšys.

Nepaisant to, kad Tomas jau suaugęs ir yra 80-ties metų, jis vis tiek atsidurs situacijose, kai jam bus reikalinga mama. Slaugos namų vadovas Philipas Danielsas visiems besidomintiems Tomo ir Ados istorija, yra sakęs, kad visi, dirbantys šalia jų, yra vienodai sujaudinti ir džiaugiasi, kad jie yra šalia: „Labai jaudinu matyti artimus Tomo ir Ados santykius. Labai džiaugiamės, kad galėjome patenkinti abiejų jų poreikius“, – teigia jis.

Tomo seserys ir likę Aidos vaikai taip pat dažnai lanko artimuosius kartu su kitais šeimos nariais, todėl visi jaučiasi kaip namie. Adai gali būti 98 metai, bet ji nenustojo gyventi. Ji kiekvieną dieną vertina ne tik dėl savęs, bet ir dėl 80-mečio sūnaus, o pora gyvena kiekvieną dieną iki galo. Globos įstaigos vadovė paaiškina: „Neįprasta, kad mamos ir jų vaikai yra vienoje globos įstaigoje, todėl norime, kad jų laikas kartu būtų kuo įsimintinesnis. Jie yra neatsiejamai susiję“. Meilė, kuria dalinatės brangiausiems žmonėms, neišnyksta vien dėl to, kad senstate, o laikui bėgant ji stiprėja.