Gulėdama mirties patale, moteris suvokė, kokias klaidas gyvenime padarė. Galiausiai paskutinių atodūsių metu ji sugebėjo pataisyti jas ir pradėti viską iš naujo

Moteris miršta, o pas ją ateina mirties angelas. Moteris, matydama Mirtį, nusišypsojo ir pasakė, kad yra pasiruošusi.

⠀— Pasiruošusi kam? – klausia mirtis.

⠀— Aš pasiruošusi keliauti pas Dievą į dangų Rojuje! – atsakė moteris.

⠀— Kodėl nusprendėte, kad Dievas priims tave? – paklausė mirtis.

— Kaip taip? Aš juk tiek gyvenime liūdėjau, kentėjau, kad užsitarnavau poilsio ir meilės Dievo Rojuje, – atsakė moteris.

⠀— Dėl ko būtent jūs kentėjote? – mirties klausimas.

⠀— Kai buvau maža mergaitė, tėvai visada nepagrįstai mane bausdavo. Jie mane mušė, statė į kampą, šaukė ant manęs, lyg daryčiau ką nors baisaus. Kai mokiausi mokykloje, klasiokai iš manęs tyčiojosi, mušė ir žemino. Kai ištekėjau, vyras gėrė ir visą laiką buvo man neištikimas.

Mano vaikai mane visiškai išsunkė ir galų gale jie net neateis į mano laidotuves. Kai dirbau, mano viršininkas visą laiką ant manęs šaukė, nemokėjo atlyginimo, versdavo dirbti savaitgaliais, o paskui atleido iš darbo nesusimokėjęs. Kaimynai pastoviai mane apkalbėdavo, tarsi būčiau palaida moteris. O vieną kartą, į mano namus įsilaužė vyras ir išprievartavęs mane dar apvogė.

⠀— O ką gero tu padarei savo gyvenime? – mirties klausimas.

⠀— Aš visada buvau gera visiems, eidavau į bažnyčią, melsdavausi, dirbdavau kitų labui, viską traukiau ant savo pečių. Aš patyriau tiek skausmo iš šio pasaulio, kaip ir Jėzus Kristus,  tad nusipelniau vietos Rojuje…

⠀— Gerai … – atsakė Mirtis, – aš tave supratau. Liko tik nedidelis formalumas. Turite pasirašyti vieną sutartį ir keliausite tiesiai į Rojų.

⠀ Mirtis davė lapelį tik su vienu sakiniu, po kuriuo moteris turėjo pasirašyti. Moteris pažvelgė į Mirtį ir, tarsi apipilta lediniu vandeniu, suglumusi pasakė, kad negali pasirašyti šios sutarties.

⠀ Ant lapo buvo parašyta: „Aš atleidžiu visiems savo skriaudėjams ir atsiprašau visų, kuriuos pati nuskriaudžiau“.

⠀— Kodėl tu negali atleisti jiems visiems ir pati paprašyti atleidimo? – paklausė mirtis.

⠀— Todėl kad jie nenusipelnė mano atleidimo! Jei aš jiems atleisiu, tai reiškia nieko neįvyko! Tai reiškia, kad jie neatsakys už savo poelgius. O man prašyti atleidimo kitų dėl ko? Nepadariau nieko blogo!

⠀— Ar tu dėl to tikra? – klausia mirtis.

⠀— Visiškai!

⠀— Ką jaučiate tiems, kurie jums sukėlė tiek skausmo?

⠀— Jaučiu pyktį, neapykantą, įžeidimą! Neteisinga, kad turiu pamiršti ir iš atminties ištrinti blogį, kurį žmonės suteikė man?!

— Kas, jei atleisite jiems ir išsilaisvinsite iš šių jausmų? – tarė mirtis.

⠀ Moteris tiesiog išsigando ir atsakė, kad viduje liks tuštuma …

⠀— Jūs juk visada patyrėte šią tuštumą savo širdyje ir ta tuštuma padarė jus ir jūsų gyvenimą neva prasmingais. Dabar atsakykite: kodėl apskritai jūs patiriate tuštumą?

⠀— Aš visą gyvenimą tikėjausi, kad tie žmonės, kuriuos mylėjau, ir tie, kuriems gyvenau, mane įvertins, paguos ir užjaus, bet jie mane nuvylė. Aš atidaviau savo gyvenimą savo vyrui, vaikams, tėvams, draugams, bet jie to neįvertino ir buvo nedėkingi!

⠀– Prieš tai, kaip Dievas atsiuntė savo sūnų į Žemę, jis tarė labai svarbius žodžius, kurie  turėjo jam padėti suprasti gyvenimą ir jo prasmę.

⠀— Kokie tai žodžiai? – moteris susidomėjo.

⠀— Pasaulis prasideda nuo tavęs! Pasaulis ir gyvenimo prasmė yra tavyje!

⠀— Ką tai reiškia?

⠀— Tai reiškia kad už viską, kas nutinka tavo gyvenime, atsakinga tik tu. Būti laimingu ar kentėti – TIK TAVO PASIRINKIMAS. Taigi paaiškink man, kas būtent tau sukėlė tiek skausmo?

⠀— Pasirodo, aš pati… – drebančiu balsu atsakė moteris.

⠀— Taigi kam tu negali atleisti?

⠀— Sau pačiai? – verkiančiu balsu tarė moteris.

⠀— Atleisti sau – tai reiškia pripažinti savo klaidą! Atleisti sau – tai reiškia pripažinti savo nesėkmę! Atleisti sau – reiškia atsiverti sau! Jūs tiek skaudinote save ir nusprendėte, kad dėl to kaltas visas pasaulis,o jie nenusipelno jūsų atleidimo … Ir norite, kad Dievas priimtų jus plačiai atvertomis rankomis?  Ar manote, kad jis sukūrė idealų Rojų tokiems žmonėms kaip jūs?

Pirmiausia kada žmogus sau susikurs rojų Žemėje, tik tada jam atsivers dangaus karalystė. Kol žmogus nesupras, kad jo tikslas yra tiesiog būti laimingu, o ne kankiniu, tol neras žmogus ramybės po mirties.  Kol kas Dievas man liepė siųsti jus atgal tam, kad pakartotumėt gyvenimą tik jau išmokus savo pamoką. Tas, kuris negali savimi pasirūpinti, būti nuolaidžiu ir mylinčiu pirmiausia sau, negali pasirūpinti kitais. Ar žinote, kaip Dievas baudžia moterį, kuri laiko save idealia mama?

⠀— Kaip? – klausė moteris.

— Jis siunčia jai vaikus, kurių likimai sudūžta jos akyse …

⠀— Aš supratau … Nesugebėjau mylėti ir būti mylima savo vyro. Vaikų irgi nesugebėjau užauginti laimingais ir sėkmingais. Mano pasaulyje visi tik kentėjo…

—Kodėl?

⠀— Nes visada norėjau, kad visi manęs tik gailėtų ir mane tik užjaustų … Aš tikėjausi, kad bent Dievas manęs pasigailės ir apkabins… Dabar suprantu, koks iššvaistytas buvo mano gyvenimas ir man duotas šansas…

Atminkite, kad pavojingiausi žmonės Žemėje yra tie, kurie nori žūt būt sukelti gailestį ir užuojautą … O juk Dievas davė jums gyvenimus tam, kad būtumėt laimingi ir neštumėt džiaugsmą, o ne darytumėt iš savęs auką ir norėtumėt tik gailesčio.  Savo klaidų analizė jai padėjo jas ištaisyti.

Moteris užsimerkė ir pradėjo savo kelią iš naujo, tačiau tik su kitu vardu, kitais tėvais, kitam pasaulio krašte.