Jam buvo dar tik 25-eri, kai gydytojai dėl nutukimo prognozavo mirtį po pusės metų. Tą akimirką kažkas susidėliojo vaikino galvoje ir numetus 270 kilogramų, jo neatpažįsta net šeima

Mes dažnai jaudinamės dėl papildomų kilogramų, dėl per savaitgalį patirtų persivalgymo epizodų ar dėl to, kad stresiniu laikotarpiu daugiau užkandžiaujame. Tiesa, savo svorį prižiūrėti reikia dėl sveikatos, nes problemos, į kurias atkreipiame per vėlai dėmesį, tampa beveik neįmanomos išspręsti.

Taip jaučiasi tie, kurie laiku nesuvaldė savęs tiek psichologiškai, tiek fiziškai, ir persivalgymais gydo bet kokį stresą, bet kokią emociją. Ilgainiui begalinis valgymas tampa įpročiu, kuris veda už rankos tiesiogiai į mirtingą nutukimą. Verta pabrėžti, kad toks nutukimas – yra liga.

Į jos spąstus įklimpo visiškai jaunas vaikinas vardu Matthew Houser, kuris pateko į ligoninę. 370 kilogramų sveriančiam vaikinui gydytojai pasakė, kad gyventi tokioje būklėje jam liko vos pusmetis.

Matthew visą gyvenimą turėjo problemų su viršsvoriu. Vaikystėje jis patyrė daug patyčių, kurios nuvedė jį į depresiją ir labai rimtus nerimo sutrikimus.

Vaikas neturėjo jokių draugų, išskyrus maistą ir televizorių. Su kiekvienais metais jis klimpo vis labiau į gilėjančią bedugnę, kol galiausiai ligoninėje, būnant vos 25-erių, jam teko galvoti apie savo laidotuves. Tą akimirką jo galvoje lyg kažkas persijungė. Tai buvo tas dugnas, nuo kurio jis privalėjo arba atsispirti, arba jame mirti.

“Aš tiesiog turėjau kažką savo gyvenime pakeisti, savo rankomis, savo protu” – sakė Matthew. Nuo tos dienos viskas pasikeitė. Vaikinas pradėjo vesti dienoraštį, kuriame jis fiksavo viską, ką valgo. Tai buvo didelis akibrokštas, kai jo “geriausias draugas – maistas”, buvo išreikštas skaičiais ir akivaizdžiu poveikiu jo sveikatai, prieš jo akis.

Galima sakyti, kad kiekvienas viršsvorį ar nutukimą turintis žmogus negali ir nenori suvokti to, kokiu mastu jis viršija normalias dienos kalorijų suvartojimo normas. Ką jau kalbėti apie tai, koks nemaistingas valgis kasdien atsidurdavo jo lėkštėje. Iš lėto vaikinas keitė produktus sveikesniais, o suvokimas, kad streso ir depresijos akimirkomis jis nebegali “kreiptis pagalbos į maistą”, padėjo jam iš lėto mesti svorį.

Jo sveikata taisėsi, pamažu Matthew galėjo pradėti sportuoti. Po 3 metų vaikinas, kuriam grėsė baisi mirtis, atrodo neatpažįstamai. Jo neatpažįsta net artimiausi šeimos nariai, nes iš tiesų, jis atrodo kaip visiškai kitas žmogus. Šiandien jis daugiau nebijo akių kontakto su nepažįstamais žmonėmis, mėgaujasi bendravimu, naujomis veiklomis ir naujais draugais.

Matthew norėjo pasidalinti savo istorija dėl daugelio priežasčių. Visų pirma tam, kad parodyti, jog tokie pokyčiai yra visiškai įmanomi. Žmogus yra stiprus ir gali išklimpti iš bet kokios fizinės ir psichologinės krizės. Kad gyvenimas yra gražus ir verta jį išsaugoti, o ne planuoti savo laidotuves.

Vaikinas nori įkvėpti ir kitus žmones daryti pokyčius savo gyvenime, nes jokia diagnozė nereiškia, kad nėra išeities. Džiugu, kad Matthew tapo vienu iš tų žmonių, kurie nori gyventi, nori dar pasiekti kažko ir savo milžinišku pokyčiu įrodė, kad šiame pasaulyje nėra nieko neįmanomo.

Matt kelionė nebuvo trumpa ir lengva – ji buvo ilga ir sunki. Tačiau jis įveikė save ir savo problemas su triuškinančiais rezultatais. Kartais tikrai neįtikėtina, ką gali žmogus, kai tam pasiryžta. Atrodo, įveikus tokią didelę problemą, visa kita gyvenime atrodo kaip “gėlytės”. Matthew iš tiesų yra didelis įkvėpimas visiems.