Kai 1993-iaisiais gimė šis berniukas, visi buvo sustingę iš siaubo pamatę jo išvaizdą. Vienintelis toks kūdikis pasaulyje užaugo ir tik laikas pats savaime ištaisė tai, ką gamta jam sugadino

Pasaulis yra milžiniškas, o žmonių jame yra nesuvokiamai didelis kiekis. Daugelis iš mūsų, kurie gimsta sveiki, visą gyvenimą esame panašūs į kitus, gyvename panašius gyvenimus ir t.t. Nenuostabu, kad kitoks, nepanašus į mus žmogus, mums iššaukia kokią nors reakciją – baimę, nuostabą, susidomėjimą arba net pasišlykštėjimą. Tai natūralus žmogaus atsakas į potencialų pavojų.

Bėda ta, kad mes tiesiog etikos sumetimais negalime demonstruoti žmonėms šias emocijas labai atvirai, nes tai yra nemandagu ir nejautru. Pasaulyje kasdien gimsta vaikai, kurie būna su negalia, įvairiomis deformacijomis, keistomis ir retomis būklėmis. Jie nekalti, kad gamta juos tokius sukuria. Mūsų visų užduotis yra suprasti, neįžeisti, palaikyti tiek tokį žmogutį, tiek jo tėvus ir suprasti, kad pasaulyje yra begalės skirtingų dalykų ir tai yra gerai.

Kai į šį pasaulį atėjo Tomm Tennent, visi patyrė šoką. 1993-iaisias gimęs berniukas buvo vienintelis pasaulyje toks atvejis, todėl nenuostabu, kad net jo labai laukę tėvai pajuto žemę slystant iš po kojų. Tomm gimė su tokiu odos pertekliumi, kuriuo užtektų padengti gerai ūgtelėjusio 5-mečio kūną. Net pasaulinė medikų bendruomenė nebuvo nei mačiusi, nei girdėjusi apie tokį atvejį.

Tomm kūnas buvo “paskendęs” raukšlėse, tačiau jo pirmas verksmas pažadino tėvus iš šoko sąstingio ir dar gimdymo palatoje jie suvokė, kad čia yra jų sūnus ir jiems teks su tuo gyventi. Kadangi medikų bendruomenė neturėjo nei jokio paaiškinimo tokiai būklei, nei patarimų, ką galima su tuo daryti, Tennent šeimai beliko tiesiog gyventi ir laukti, kol laikas padarys savo.

Be abejonės, jų gyvenimas nė iš tolo nebuvo lengvas. Tomm išvaizda ilgą laiką atkreipė absoliučiai kiekvieno praeivio dėmesį. Šeima norėjo būti pilnaverte, džiaugtis gražiomis australietiškomis vasaromis pajūryje, tačiau karts nuo karto girdimi komentarai tiesiog užkimšdavo skaudžiu gumulu Tomm tėvų gerkles. Kai kurie sakė, kad Tomm turėtų būti paslėptas nuo visuomenės.

Laimei, tėvai Geoff ir Debbie visada besąlygiškai mylėjo savo sūnų ir turėjo viltį, kad ateitis jų vaikui bus šviesesnė. Tomm buvo ne vieną kartą filmuojamas dokumentinėms laidoms, kuriose buvo pasakojama jo istorija su tikslu šviesti visuomenę. Buvo įvairių nuomonių – kad tai nereikalinga, kad Tomm neturėtų būti afišuojamas. Tačiau tai buvo mažuma laiškų, pasiekusių redakcijas.

Daugybė žmonių palaikė tiek berniuką, tiek jo šeimą, tiek žmones, kurie nori papasakoti apie kitokius žmones, kurie iš tiesų nėra jau tokie kitokie. Tėvai pastebėjo, kad jų sūnus augdamas iš tiesų tarsi “užpildo” savo odą ir augant viena raukšlė po kitos išsilygindavo. Kai su Tomm buvo susitikta vėl, kai jam buvo 11-ka, jis atrodė nebeatpažįstamas.

Daug draugų turintis berniukas šypsojosi, buvo laimingas ir absoliučiai niekuo nesiskyrė nuo savo bendraamžių. Žurnalistai jo paklausė, ar jis, žiūrėdamas į veidrodį, norėtų ką nors pakeisti? Ką jis mato veidrodžio atspindyje? Berniuko atsakymas buvo vertas aukso – jis mato mylintį ir rūpestingą žmogų, gerą draugą kitiems. Smagu taip pat buvo girdėti, kad draugai jį apibūdina kaip “kietą” vyruką.

Berniukas užaugo negalvodamas, kad kažkas su juo negerai. Veikiau atvirkščiai – jis vadina save unikaliausiu žmogumi pasaulyje ir tuo didžiuojasi. Paauglystės sulaukęs berniukas vis dar turi odos pertekliaus ir jo paliktų žymių, tačiau ta dar tik didelio augimo šuolio pradžia, po kurio jis užpildys visas kitas raukšles. Paskutinį kartą filmavimo kameros pas Tomm apsilankė, kai jam buvo 11-ka.

Šiandien Tom yra 29-erių vedęs vyras, kurio veide vis dar yra ta pati plati ir nuoširdi šypsena, kaip ir paauglystėje. Atrodytų, jo gyvenimo pradžia buvo labai gasdinanti ir jo gyvenimas galėjo susiklostyti pačiais įvairiausiais būdais. Jo tėvai galėjo būti silpnesni morališkai ir nepriimti tokios “gamtos klaidos”.

Tačiau Tomm gimė nuostabiems tėvams, kurie ne tik jį mylėjo besąlygiškai, tačiau ir sugebėjo užauginti sūnų be jausmo, kad jis yra blogesnis už kitus. Tomm niekada nesigėdijo savo būklės, kurią galiausiai ištaisė laikas, tačiau už visko slypi puikus tėvų darbas palaikant ir tinkamai auklėjant sūnų ir paties Tomm graži asmenybė. Bravo tokiems tėvams ir bravo šiam gražiam vyrukui, kurio nesugebėjo sugniuždyti visuomenė, kuri nesuprato ir nepriėmė jo tokio, koks jis buvo sukurtas gamtos ir Dievo.