Kai 95-metės sveikata pablogėjo, vienas iš sūnų nutarė vietoj slaugos namų pasirūpinti ja pačiam. Pasaulį sukrėtė tai, ką padarė vyras su mama jos gyvenimo saulėlydyje

Tikriausiai daugelis mūsų, kurie nebeturime savo tėvų, pavadintume tikrais laimės kūdikiais tuos, kurie juos dar turi. Net nesvarbu, su kokiais sunkumais tenka susidurti, kai tėvai labai pasensta, serga ir jiems reikia tokios pagalbos, kokios jiems niekada nereikėjo ir kokios jie net nedrįsta paprašyti. Pabūti su savo gimdytojais jų paskutiniais gyvenimo metais yra neįkainojama patirtis, kad ir kokia karčiai saldi ir sunki ji būtų.

Tą patį suvokė ir Tony Luciani, kurio mamai po lūžusio klubo traumos reikėjo visokeriopos pagalbos visą parą. Tony turėjo rimtą diskusiją su broliu po to, kai jų mama Elia pargriuvo ir susilaužė klubą. Tokiame amžiuje reabilitacija ir traumų gijimas yra visai kitoks, nei jaunystėje. Senolei buvo kur kas sunkiau judėti, jai reikėjo pagalbos su beveik viskuo.

Sūnūs svarstė, ar mamai nebūtų geriausias variantas gauti priežiūrą slaugos namuose. Tačiau Tony priėmė sprendimą pačiam pasirūpinti mama. Tony visą gyvenimą kūrė meną, tapė ir fotografavo. Jo neapribojo darbas kokiame ofise, jis dirbo iš namų, todėl jis praktiškai galėtų priimti mamą į savo namus ir ja pasirūpinti, kaip reikia. Be abejonės, Elia sutiko.

Tačiau mamai atsikrausčius į sūnaus namus, Tony pradėjo pastebėti, kad mama tapo užmarši, jos protas tarsi užsitraukdavo rūko šydu. Netrukus jai buvo diagnozuota demencija. Tony bent jau džiaugėsi, kad gali būti šalia jos ir jai padėti. Vieną dieną Tony žaidė su naujo fotoaparato nustatymais ir pamatė mamą, žiūrinčią į jį slapčia. Menininkas pamatė tos akimirkos grožį ir paprastumą ir taip nufotografavo pirmąją nuotrauką.

Pirmąją nuotrauką iš serijos, kurią jis dedikavo būtent mamai. Nuo tos dienos sūnus su mama kūrė vis naujas idėjas nuotraukoms, vaizdiniams, meninėms kompozicijoms. Vyras norėjo ne tik fotografuoti mamos portretus, tačiau ir kurti juose istorijas fotošopo pagalba. Jis žaidė su šešėliais, senais mamos atvaizdais ir jų palyginimais su dabartine jos išvaizda.

Maloniausia Tony galbūt buvo ne tos nuotraukos, tie rezultatai, bet pats procesas. Jis suartėjo su mama, kuri mielai pasakojo gyvenimo istorijas, apie kurias sūnus nė nenutuokė. Tony prisipažino, kad jo mama buvo labai darbšti moteris, todėl augant jis jos matė labai mažai dėl jos turimų keletos darbų. Tony taip pat nustebo girdėdamas istorijas, kurių mama niekada nebuvo išdrįsusi papasakoti savo vaikams.

Nuotraukose Tony norėjo pavaizduoti ir mamos kovą su nenugalimąja demencija, su senatve ir pasimetimu, kuris apima kasdien. Net pačios Elia žodžiais, ji tapo savo pačios kūno kaline. Visas šias emocijas Tony stengėsi perduoti savo meniniu žvilgsniu, o tokiu būdu gimė visa serija nuotraukų, pavadintų “Mama, tuo tarpu”.

Sunku ir įsivaizduoti, kokią geresnę dovaną nei dėmesį ir meilę gali suteikti sūnus, kai gyvenimas eina link saulėlydžio. Tony ne tik kūrė meną mamai, bet ir skyrė brangiausia, kas yra – savo laiką. Nuotraukos sulaukė didelio populiarumo, buvo pavaizduotos meno galerijose ir sukomponuotos į knygą. Šiandien Elia nežino savo sūnaus vardo.

Tačiau nepaisant to, Tony žino, kad ji – ta pati mama. Viena geriausiai tai pavaizduojančių nuotraukų yra ši – kur Elia perima vaiko vaidmenį ir sėdi sūnui ant kelių. Tai gyvenimo etapas, kurį praeina visi, kai tėvai apsikeičia su vaikais rolėmis.

Kadaise vaikai buvo apglėbti tėvų rūpesčio ir meilės, o gyvenimo gale vaidmenys susikeičia. Džiugu, kad yra vaikų, norinčių priimti tą rolę ir neatsikratančių jos per savo “užmitumą, reikalus, asmeninį gyvenimą”. Tėvai suteikia neįkainojamą dovaną mums visiems – gyvenimą. Už jį grąžinti skolą kažkada tenka. Tony tuo pačiu nori parodyti, kad “ilgi atsisveikinimai” su tėvais nebūtinai turi būti liūdni. “Aš noriu parodyti žmonėms, kad gyvenimas tęsiasi net kai esi senas ir ligotas. Gyvenimas nepasibaigia kol jis nepasibaigia.”

Visas serijos nuotraukas galite pažiūrėti paspaudę ČIA.