Kai gimė šis penketukas, viso pasaulio akys buvo nukreiptos į jas. Tačiau net siaubingame košmare niekas nenorėtų patirti to, ką patyrė mergaitės ir papasakojo apie tai tik savo senatvėje

Dvyniai, trynukai ar net ketvertukai visada žavėjo pasaulį. Tad kai praeito amžiaus pradžioje pasaulį išvydo Dionne identiškų mergaičių penketukas, visi laikė tai tikriausiu stebuklu. Visų pirma dėl to, kad ketvertukai ar penketukai dažniausiai neišgyvendavo.

Tad šis penketukas, nors gimęs ir dviem mėnesiais per anksti 1934-aisiais, buvo medicinos stebuklas. Šansas gimti penketukui tais laikais buvo vienas iš 57 milijonų. Nenuostabu, kad visos akys buvo nukreiptos į jų gyvenimus nuo pat mažumės.

Tačiau jų vaikystė iš tolo nebuvo panaši į jų bendraamžių. Kai mergaitėms suėjo vos 4 mėnesiai, Kanados vyriausybė priėmė kontraversišką sprendimą atskirti mergaites nuo tėvų ir jų globą skirti valstybei. Anot jų, “tėvai neturėjo nei finansų, nei tinkamų sugebėjimų” dukroms užauginti.

Vyriausybė net sakė apsauganti mergaites nuo išnaudojimo, tačiau tiesos nematė daugelis žmonių. Augdamos specialioje įstaigoje su įvairių specialistų ir mokslininkų priežiūra, net iki 9-erių mergaitės buvo tarsi zoologijos sodo eksponatai. Turistai ir įvairūs žymūs žmonės atvykdavo pasižiūrėti į mergaites, tarsi į beždžionėles.

Jos taip pat pozavo valstybės atrinktose vaikiškų prekių reklamose. Manoma, kad tiek valstybė, tiek pagrindinis mergaičių globėjas daktaras Allan Roy Dafoe, užsidirbo milijonus. Jokių pinigų, net mažiausios jų dalies, nei mergaitės, nei jų tėvai niekada nematė. Po devynis metus trukusios kovos dėl mergaičių globos, jos buvo grąžintos tėvams.

Tačiau ir tada Marie, Annette, Cécile, Émilie ir Yvonne negalėjo gyventi ramaus ir normalaus gyvenimo. Sesių suaugusiame amžiuje išleistoje knygoje jos pasakojo, kad namuose jos taip pat buvo išnaudojamos ir skriaudžiamos fiziškai, emociškai ir net seksualiai. Šeima vertėsi sunkiai, nes dar prieš gimstant penketukui, joje augo jau 5 vaikai.

Mergaičių tėvai po penketuko susilaukė dar trijų vaikų. Po sunkios vaikystės valdžios globoje, kur jas pastoviai tyrinėjo, paauglystės metu jos praleido lygiai taip pat išnaudojamos viešiems pasirodymams. Tik sulaukusios pilnametystės jos pagaliau atgavo savo laisvę ir daugiau nebegyveno su tėvais.

Merginos taip ir nesugebėjo susitvarkyti su visos vaikystės metu patirtomis psichologinėmis traumomis, todėl jų vėlesnis gyvenimas taip pat klostėsi sunkiai. Tačiau niekas apie visas šias tamsias ir šlykščias paslaptis nežinojo. Galiausiai 1998-aisiais, kai pasaulį apskriejo žinia apie gimusį McCaughey septynetuką JAV, seserys nusprendė prabilti. Tiesa, tuo metu iš 5 sesių likusios gyvos buvo tik 3. Dvi iš seserų mirė būdamos labai jaunos, tad visą savo siaubingą patirtį galėjo papasakoti tik likusios 3.

Jos parašė atvirą laišką į žurnalą TIME su prašymu McCaughey šeimą saugoti jų vaikus ir neišnaudoti jų, kaip kad buvo išnaudotos jos, trečiajame dešimtmetyje. Jos papasakojo apie tai, kaip siaubingai žinomumas ir nesveikas susidomėjimas jomis sugriovė jų gyvenimus.

Jos buvo išnaudotos tiek savo tėvų, tiek nežmoniškos visuomenės, žiūrėjusios į mergaites kaip į eksponatus. Taip pat jos apkaltino Kanados valdžią nežmonišku elgesiu, kurio metu jie atliko medicininius tyrimus ant to nenusipelniusių vaikų.

Be abejonės, savo laišku jos stengėsi apsaugoti septynetuko vaikus, kurių galėjo laukti labai panašus likimas kaip jų. Vaikai patys buvo absoliučiai nekalti tuo, kad gimė tokioje šeimoje, tačiau šeimos pareiga buvo užtikrinti jų saugumą ir gerovę. Šiai dienai gyvos yra tik dvi sesės Annette ir Cécile.

Nors jos nuo pat pilnametystės absoliučiai vengė viešumos, kuri jiems priminė apie košmarišką vaikystę, jos žinojo, kad turi atskleisti savo istoriją. Nors Kanados valdžia oficialiai atsiprašė sesių ir suteikė joms piniginę kompensaciją, jų gyvenimų niekas neatsuks ir negrąžins.