Mama buvo priversta išsiskirti su sūnumi vos tik jam gimus, tačiau po ilgų 48 vilties metų jie susitiko. Jų istorija paplito visame pasaulyje, o susitikimo akimirka sugraudino visus

Motinos ir sūnaus ryšys – vienas stipriausių dalykų pasaulyje. Tai ryšys, kuris tęsiasi per visą gyvenimą, net kai aplinkybės bando jį sugriauti. Ši istorija – apie 17-metę motiną, bei priverstinį atsisveikinimą su savo naujagimiu sūnumi ir beveik penkis dešimtmečius trukusias pastangas jį surasti. Tai apie viltį, atkaklumą ir stebuklą, kuris galų gale juos suvedė po 48 metų.

Thuy-Nga Thi Nibblett jaunystėje

Thuy-Nga Thi Nibblett dar būdama vos 17-os metų tapo nėščia ir laukėsi vaiko su amerikiečių kareiviu. Tačiau jos tėvai tam nepritarė. Nibblett susidūrė su sunkumais – visuomenės požiūriu ir šeimos spaudimu. „Kai turi pusiau amerikietį, pusiau vietnamietį vaiką, aplinkiniai dažnai į tave žiūri nepalankiai, ypač tavo pačios šeima“, prisimena Nibblett. Tėvas negalėjo priimti šios situacijos ir, kai tik gimė sūnus, jis paėmė kūdikį ir nugabeno į našlaičių namus. Nieko nesakęs savo dukrai, jis išvyko ir paslėpė šį jos gyvenimo džiaugsmą.

Vaikas

Nibblett buvo palikta skausme ir nežinioje, nežinodama, kur yra jos sūnus, ar jis saugus, ar kas nors juo rūpinasi. Nepaisant visko, ji neprarado vilties. Kasdien meldėsi, tikėdama, kad vieną dieną įvyks stebuklas ir ji galės jį vėl apkabinti. Tačiau ji nė nenumanė, kad tas išsvajotas susitikimas įvyks tik po 48 metų.

Tuo metu mažasis berniukas, kuriam našlaičių namuose buvo suteiktas naujas vardas – Kirk Kellerhals, buvo įvaikintas amerikiečių šeimos. Jis užaugo galvodamas, kad abu jo tėvai žuvo Vietnamo kare. Berniukas buvo tamsiaplaukis, turintis įdegusią odą, ir šis jo išskirtinumas, deja, ne kartą tapo patyčių priežastimi. Nors jis žinojo apie savo vietnamietišką kilmę, daugiau apie savo tikrąją šeimą nieko nežinojo. Kirk, gyvenantis Pietų Karolinoje, visada buvo smalsus ir svajojo sužinoti daugiau apie savo praeitį, tačiau niekada nesiryžo imtis šeimos istorijos tyrimų.

Berniukas

2017 metais Kirk gyvenime įvyko lūžis, kurio jis ilgai vengė. Nors visada buvo smalsus dėl savo kilmės, jis jautė baimę žengti pirmąjį žingsnį link nežinomos praeities. Tačiau jo žmona, matydama vidinį jo norą sužinoti tiesą, paskatino jį imtis veiksmų. Galiausiai Kirk pasiryžo atlikti „Family Tree“ DNR testą. „Pagalvojau, kodėl nepabandžius? Galbūt sužinosiu bent kokią menką detalę – gal net pašto kodą ar susirasiu kokį tolimą giminaitį“, prisimena jis. Tai atrodė nedidelis žingsnis, tačiau Kirk nė nesuvokė, kad šis sprendimas netrukus apvers jo gyvenimą aukštyn kojomis.

Tuo tarpu Nibblett, kuri 1971 metais persikėlė į JAV, nuolat ieškojo sūnaus. Metai po metų ji neprarado vilties, kad vieną dieną jie vėl susitiks. Ji išbandė visas įmanomas priemones, bet niekas nevedė prie išsvajoto susitikimo. Galiausiai, prieš dvejus metus, ji taip pat atliko DNR testą, viltingai tikėdamasi stebuklo. Kiekvieną dieną ji gyveno su ta pačia mintimi – kad pagaliau galės pamatyti savo sūnų, apkabinti jį ir pasakyti, kaip labai jo ilgėjosi. Kiekviena akimirka buvo kupina laukimo ir maldų, kad visata išgirstų jos prašymus. Po beveik 48 metų tas ilgai lauktas stebuklas pagaliau įvyko.

Asociatyvi nuotrauka

Praėjus maždaug keturioms savaitėms po to, kai Kirk pateikė savo DNR mėginį, jo el. pašto dėžutėje pasirodė laiškas nuo nepažįstamo asmens. „Vardas atrodė keistas ir svetimas, todėl pagalvojau, kad tai kažkokia apgavystė, ir tiesiog praleidau jį,“ prisimena Kirk. Tačiau neilgai trukus atėjo dar vienas pranešimas, šį kartą iš „Family Tree“. Laiške aiškiai buvo parašyta: „tėvų-vaikų atitikimas.“ Kirk negalėjo tuo patikėti. „Tiesiog sėdėjau ir purčiau galvą, įsitikinęs, kad čia kažkokia klaida. Tai negalėjo būti tiesa“, dalijosi jis prisiminimais apie tą momentą, kai šie žodžiai sudrebino viską, ką iki tol žinojo apie savo gyvenimą.

Asociatyvi nuotrauka

Ilgai nedvejojęs, Kirk pagaliau atidarė tą pirmąjį, anksčiau ignoruotą laišką. Jame buvo nurodytas telefono numeris. Kirk, visą gyvenimą manydamas, kad jo tėvai mirę, staiga atsidūrė vos vieno skambučio atstumu nuo savo biologinės motinos. „Tai buvo vienas iš tų retų gyvenimo momentų, kai turėjau atsisėsti, giliai įkvėpti oro ir pabandyti suvokti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų“, prisimena jis. Kai motina pirmą kartą prakalbo ir pradėjo pasakoti savo istoriją, Kirk klausėsi kiekvieno žodžio. Ji pasakojo apie skausmingą sūnaus praradimą ir tai, kaip 1971 metais išvyko į JAV ieškoti jo ir neprarado vilties visus beveik penkis dešimtmečius.

Bet tuo naujienos nesibaigė. Kirk sužinojo, kad jo biologinis tėvas, Sheldon „Skip“ Soule, vis dar gyvas ir gyvena Niujorke. „Tai tiesiog apvertė mano pasaulį aukštyn kojomis“, pripažino jis. „Beveik 50 metų gyvenau manydamas, kad abu mano tėvai mirę, o dabar man reikia suvokti visiškai kitokią realybę“.

Po kelių savaičių pokalbių telefonu motina ir sūnus nusprendė susitikti. Nibblett ir jos vyras išvyko iš Teksaso į Pietų Karoliną, kur gyveno Kirk, kad pagaliau galėtų jį apkabinti. Kirk laukė lauke, nervingai stebėdamas kiekvieną pro šalį važiuojantį automobilį. Jo širdis daužėsi, kol pagaliau pamatė atvažiuojantį jos automobilį. Kai atidarė dureles, prieš jį stovėjo motina.

Jie apsikabino taip stipriai, tarsi bandydami sugrąžinti visus prarastus metus, kuriuos buvo priversti praleisti atskirai. Tas apkabinimas buvo tarsi akimirka, kurioje susijungė jų širdys – po beveik pusę amžiaus trukusio ilgesio ir skausmo. Ašaros nevaržomai tekėjo jų veidais, išlaisvindamos visas ilgai kauptas emocijas. „Ačiū Dievui, kad sugrąžinai mano sūnų man“, sušnibždėjo Nibblett, stipriai įsikibusi į Kirk krūtinę. „Ačiū, kad radai mane“, atsakė Kirk, suvokdamas, kaip ši akimirka pagaliau užpildė visą tuštumą jo gyvenime.

Tačiau šios istorijos kelias turėjo dar daugiau nuostabių posūkių. Kirk ne tik pagaliau susitiko su savo mama, bet ir atrado savo tėvą Skipą. Jis taip pat turėjo galimybę susipažinti su broliais ir seserimis iš abiejų tėvų pusių, apie kurių egzistavimą net neįtarė. „Negaliu apsimesti, kad viskas buvo paprasta – tai buvo išties sudėtinga. Buvo tiek daug emocijų, kurias reikėjo suprasti ir priimti“, prisipažino jis. „Tačiau galų gale tai buvo tikra palaima. Šis susitikimas tapo dovana ne tik man, bet ir visai mūsų šeimai.“

Praėjus beveik pusei amžiaus nuo jų išsiskyrimo, Kirkas sakė, kad susitikimas su mama jautėsi toks natūralus, lyg jie niekada nebūtų buvę atskirti. „Kai kalbėjomės, tėvų ir vaiko ryšys tiesiog atgijo, tai buvo neapsakomai tikra. Nuo pirmojo mūsų pokalbio iki pat dabar visada baigdavome žodžiais: ‘Aš tave myliu.’“

Ši istorija tapo įkvėpimu daugybei žmonių, parodydama, kad tikėjimas, meilė ir viltis gali peržengti net didžiausias kliūtis ir sukurti stebuklą ten, kur atrodė, kad jau nebeliko vilties.

Štai jų jautrus ir širdį sušildantis susitikimas: