Mama gavo laišką su pranešimu apie sūnaus neišlaikytus egzaminus. Jos akys prisipildė ašarų, tačiau ne dėl to, kad sūnui blogai sekasi, o dėl to, ką pasakė apie jį mokytoja

Kiekviena mama svajoja apie gerus vaikų pasiekimus mokykloje ir gyvenime. Žmonės turi natūralų polinkį tikėtis tik geriausio iš kitų, ką jau kalbėti, kad iš savo atžalų norime, kad jie būtų patys šauniausi, pirmūnai, protingiausi ir t.t.  Tačiau kai kurių mamų lūkesčiai būna greitai suvaldomi, kai jos sužino apie vaiko ligą. Gail Twist sužinojo apie sūnaus autizmą, kai jam buvo 5-eri.

Berniukas nuo mažens buvo kitoks, jo raida nebuvo tipinė, o vėliau konkreti diagnozė patvirtino visas to priežastis. Autizmas nėra labai baisi liga, kuri reiškia visiškai prarastą gyvenimą, kaip kartais žmonėms atrodo. Tai tereiškė, kad su jos sūnumi Ben reikės įdėti daugiau pastangų ir meilės. Iš pradžių, net vadovaujantis kitų specialistų patarimais, Gail išleido Ben į paprastą pradinę mokyklą. Ten Ben turėdavo specialią pagalbą, tačiau net su ja berniukas negalėjo vytis savo bendraamžių ir tai darė akivaizdžią žalą jo sveikatai.

Ben yra jautrus berniukas, todėl tai, kad jam nesisekė mokslai, labai jį trikdė. Būtent tada mama nusprendė pakeisti sūnui mokyklą, kad ir kaip pokyčiai galėjo taip pat jį nuliūdinti. Gail surado nuostabią įstaigą, kurios specialistai žino, kaip bendrauti ir dirbti su ypatingais vaikais, kaip Ben. Iš pirmo žvilgsnio ši mokykla niekuo nesiskyrė nuo kitų, jie mokėsi taip pat pagal beveik tokias pačias programas, kaip ir kiti vaikai Jungtinėje Karalystėje.

Gail visiškai neįsivaizdavo tik, kokie specialistai supa jos sūnų. Nepaisant didesnio dėmesio ir geresnės pagalbos, Ben mokslų rezultatai nepagerėjo. Vieną dieną Ben atsinešė namo laišką, pranešantį mamai apie jo rezultatus standartiniame egzamine, kurį privalo laikyti visi vaikai šalyje. Ben labai liūdėjo, nes žinojo, kad neišlaikė. Gail iš meilės sūnui be abejonės jį palaikė ir skatino neliūdėti ir tik vėl pabandyti vėliau. Tačiau galiausiai mokytojos laiškas ją pravirkdė, nes jame buvo parašyta tai, ko ji negalėjo visiškai tikėtis. 

“Aš žinojau, kad šioje mokykloje mokytojai ir administracija suteikia vaikams ypatingą dėmesį ir paramą. Tačiau šito aš nesitikėjau. Negalvojau, kad kažkas paaukos savo dienos laiko tam, kad parašytų tokį laišką tėveliams.”

Ben mokytoja vardu Ruth Clarkson parašė štai ką:

“Egzamino rezultatai matuoja tik labai mažą dalį Ben sugebėjimų. Jie yra svarbūs, ir nors Ben labai stengiasi, jį sudaro kur kas daugiau kitų dalykų ir jo talentų. Tavo gerumas, tavo sugebėjimas dirbti komandoje, tavo meniniai talentai, tavo gabumai sporte, tavo sugebėjimas užmegzti daugystes yra kur kas svarbiau, nei tas rezultatas.”

Būtent pagal šiuos dalykus Ben yra vertinamas mokykloje ir maža nesėkmė nelemia to, kad berniukas turi jaustis blogai. Mokykla mato Ben progresą ir džiaugiasi jo pasiekimais, kokie jie bebūtų. Gail negalėjo sulaikyti džiaugsmo ašarų žinodama, kokioje nuostabioje vietoje yra ugdomas jos vaikas. Dar vienas dalykas, kurį padeda suprasti šios mokyklos komanda, yra tai, kad visi tėvai su autistais vaikais ir vaikais su kitokiomis negaliomis yra šaunūs bet kokiu atveju.

Tėvams, auginantiems ypatingus vaikus, labai dažnai toks padrąsinimas yra tai, kas priverčia juos nenuleisti rankų. Gail negalėjo nepasidalinti nuostabia žinute su savo draugais, tačiau žinia apie šią nuostabią mokyklą spėjo pasklisti ir po visą pasaulį. Džiugu matyti, kad švietimo sistema kinta ir adaptuojasi prie to, kad ne visi vaikai yra vienodi. Nuostabus mokytojos laiškas primena, kad visi mokiniai, nepaisant jų gabumų ar sunkumų, yra vienodai verti pagarbos, palaikymo ir gero žodžio.

Kadaise net nepagalvotume, kad egzistuoja tokios įstaigos ir tokie pedagogai, nes švietimo sistema visame pasaulyje veikia beveik lygiai taip pat, kaip ir prieš 100 metų. Bėda ta, kad laikai pasikeitė, mes jau galime atskirti, kuriems vaikams kokios pagalbos reikia. Prisitaikyti,  laviruoti įvairovėje ir suteikti individualią mokymosi patirtį privalo kiekviena šalis.