Mažylė buvo atiduota įvaikinimui, nes gimė nepilnamečių poroje. Praėjus 40-čiai metų moteris susirado tėvus ir visiškai sujaukė jų gyvenimus, tačiau už tai jie dukrai tarė „ačiū“ 

Laura Mabry visada žinojo, kad auga šeimoje, kuri ją įsivaikino iš karto po gimimo. Laura niekada nejautė negatyvių jausmų nei savo įtėviams, nei biologiniams tėvams – to ją išmokė jos nauja šeima, kuri įskiepijo joje ir daug kitų nuostabių vertybių. Moteris net negali pasiskųsti, kad turėjo blogą gyvenimą – ji buvo labai mylima, užaugusi šeimoje, kurie ją brangino ir rūpinosi, kaip savo kūnu ir krauju.

Galbūt būtent todėl, kad Laura yra pozityvi moteris, ji norėjo pažinti savo biologinius tėvus, pažinti savo istoriją, apie kurią ji nieko nežinojo. Ji numanė, kad jos biologinių tėvų sprendimas atsisakyti jos tikrai nebuvo vien jų valios išraiška – Laura gimė laikais, kai nesantuokiniai vaikai ir nėštumas jauname amžiuje buvo labai smerkiamas. Visuomenėje egzistavo labai griežti įsitikinimai, kad susilaukti vaiko nepilnametėms merginoms yra praktiškai jų sėkmingo gyvenimo pražūtis.

Kadangi Laura niekada neturėjo nuoskaudų, savo biologinių tėvų paieškoje ją lydėjo tik niekada nedingęs smalsumas sužinoti tiesą. Mūsų laikų technologinė pažanga dabar leidžia nesunkiai tapti savo gyvenimo detektyvais ir prisikasti prie reikiamų šaltinių beveik be vargo. Laura pasinaudojo plačiai pasiekiama paslauga, pateikus savo DNR mėginį, kuris vėliau buvo įtrauktas į milžinišką duomenų bazę, kurioje buvo rastas atitikmuo. Laura pagaliau pamatė savo mamos vardą, pavardę ir net kontaktą.

Tai buvo viena labiausiai jaudinusių ją gyvenime momentų – kai ji pirmą kartą parašė laišką savo biologinei mamai. Moterys neskubėjo susitikti, bendravimą užmezgė palengva. Tačiau judviejų ryšys buvo nepaneigiamas, tad joms niekas nekliudė susitikti ir pradėti naujus santykius. Donna Horn, Laura biologinė mama, dukrai prisipažino, kad apie ją galvojo visą savo gyvenimą. Ji negalėjo jos aktyviai ieškoti, nes tikrai nežinojo, ką savo biologiniams tėvams už tai, ką jie padarė, jautė jų dukra.

Tačiau Donna labai nudžiugo sužinojusi, kad Laura yra laimingas žmogus, neturintis priekaištų jos gimdytojams už jų jaunystės įvykius. Susitikusi su biologine mama, Laura galėjo sužinoti visą jų istoriją iš pirmų lūpų. Donna buvo mokykloje labai populiari mergina, aktyvi palaikymo komandos šokėja ir perspektyvi, išsilavinimo siekusi mokinė. Netikėtas nėštumas buvo tai, kas apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis. Ji nebuvo pasiryžusi atsisakyti savo dukros, kurios ji net nepamatė po gimdymo, kai Laura buvo iš karto išnešta iš ligoninės įvaikinimui.

Viskas, kas įvyko, buvo Donna tėvų, Laura senelių, iniciatyva. Donna patvirtino Laura prielaidas, kad viskas įvyko dėl to, kad jos tėvai norėjo išsaugoti savo “veidą prieš visuomenę”. Pasakodama, kaip viskas įvyko, Donna paklausė dukros, ar jai įdomu sužinoti apie jos biologinį tėvą. “Žinoma!” – sušuko Laura, ir ištempusi ausis klausėsi pasakojimo apie tėtį. Joe buvo taip pat labai populiarus vaikinas mokykloje, aktyvus sportininkas ir perspektyvus mokinys.

Jo tėvai taip pat buvo įsitikinę, kad vaikas jo jauname amžiuje sugriaus visą jo gyvenimą. Nors Joe ir Donna nemanė, kad kūdikis jų gyvenime yra klaida, jie, kaip nepilnamečiai, privalėjo paklusti savo tėvų paliepimui. Iš tiesų pasitvirtino tai, kad viskas gyvenime vyksta ne veltui. Laura iš tikrųjų turėjo nuostabų gyvenimą, kurio ji neiškeistų į nieką, tad visi sutiko su tuo, kad įvyko tai, kas turėjo įvykti. Donna labai džiaugėsi, kad Laura nejaučia pykčio jai ir Joe, kurio ji nuo mokyklos laikų daugiau niekada nematė. Tačiau ji žinojo, kad Laura turi pilną teisę jį susirasti ir turėti tokią pačią nuostabią pažinties akimirką, kokią turėjo jos. Viskas priklausė nuo paties Joe.

Laura, sužinojusi savo biologinio tėvo vardą ir pavardę, greitai susirado jo kontaktus. Ji parašė jam laišką ir labai nudžiugo gavusi labai šiltą ir draugišką atsakymą. Joe irgi labai norėjo susipažinti su dukra, jos atsiprašyti ir atsigriebti už tai, ką jie yra praradę. Laura susitiko su Joe ir taip pat nuostabiai praleido laiką, užmezgė puikią draugystę. Ji taip pat sužinojo, kad Joe yra išsiskyręs į pensiją išėjęs viengungis, tad paklausė, ar jis norėtų Donna kontakto, atnaujinti savo draugystei.

Joe prisipažino dukrai, kad visą gyvenimą jis nepamiršo nei jos, nei savo pirmosios meilės Donna. Niekas negalėjo to visiškai numatyti, tačiau kai Donna ir Joe susitiko vėl po 5 dešimtmečių, jie pajuto, kad ryšys, gimęs tarp jų kadaise pauglystėje, niekur nedingo. Donna buvo našlė, taip pat neturėjusi jokio partnerio, tad šį kartą jiems niekas netrukdė atsiduoti savo neužgęsusiems jausmams. Tai buvo neįtikėtina, tačiau kadaise apleistas kūdikis, kurio porelė buvo priversta atsisakyti, buvo būtent tas, kas juos sujungė vėl.

Laura niekada nemanė, kad netyčia taps piršle, tačiau įvyko tai, kas buvo visiems pati didžiausia palaima – Joe ir Donna santykiai greitai sužydėjo ir jie nusprendė nešvaistyti daugiau laiko ir susituokė. Praėjus daugiau nei 50-čiai metų du mokyklos įsimylėjėliai buvo kartu. Tai buvo neįtikėtinai daug emocijų turėjusi kelionė Laurai, kuri nesitikėjo tokių rezultatų. To paties niekada negalėjo tikėtis ir Donna bei Joe. Tačiau likimas veikia labai suktai ir nenuspėjamai.

Ši istorija labai plačiai nuskambėjo žiniasklaidoje ir ne veltui. Ji įkvėpė daugybę žmonių niekada nepasiduoti, parodė, su kokiais sunkumais susidurdavo jaunos poros praeito amžiaus viduryje. Laimei, laikai pasikeitė, dabar žmogus yra laisvesnis ir ne tiek priklausomas nuo visuomenės spaudimo, tad tokių istorijų su atiduotais vaikais yra kur kas mažiau.

Laura taip pat tapo puikiu pavyzdžiu kitiems, kaip galima gyventi be pykčio ir nuoskaudų, kaip galima džiaugtis būtent tuo, ką turi. Jos kelionė į savo šaknų atradimą buvo vien pozityvūs amerikietiški kalneliai, kuriuos ji prisimins iki gyvenimo pabaigos. Laimei, dabar savo gyvenime ji turi dar daugiau artimų žmonių, su kuriais ji sukurs dar daugiau puikių emocijų pripildytų prisiminimų.