Našliui nesisekė pasirūpinti dukros plaukais, tad į mokyklą ji ėjo susivėlusi. Kai vieną dieną mergaitė grįžo su gražiausia šukuosena, tėvas pravirko, nes paaiškėjo jos paslaptis

Tikriausiai visi sutiksime su faktu, kad kiekvienai mergaitei svarbiausias žmogus jos gyvenime yra mama. Mama yra tas žmogus, kuris būtinas mergaitei siekiant išmokti, kaip būti moterimi, kaip pasirūpinti savimi ir kaip įgyti kitų būtinų gyvenime įgūdžių. Juk mama kiekvieno vaiko gyvenime yra tas asmuo, kuris pažįsta savo vaiką geriausiai, kuris pasirūpina geriausiai ir kuris visada turės atsakymą į bet kokį klausimą ar problemą.

Būtent todėl netekti mamos ankstyvame amžiuje gali būti katastrofiška bet kuriam vaikui, ypač mergaitėms. Tokią skaudžią patirtį teko išgyventi šios istorijos herojei, 11-metei Isabella Pieri. Mergaitė vos 3 metų, kai dar iš tiesų mažai ką suprato apie gyvenimą, išgirdo tėvus gasdinusį dalyką – mama serga sunkia liga. Isabella dievino savo mamą Patricia, tačiau augdama ji puikiai matė, kaip klastinga smegenų liga ją pasiglemžia.

Būdama 9-erių, Isabella kartu su tėvu ir broliu palaidojo mamą, kuri pralaimėjo kovą su liga. Nuo to laiko šios šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Isabella tėvas Phillip stengėsi kaip įmanydamas atstoti vaikams abu tėvus, tačiau jam sekėsi sunkiai. Vis dėlto jam vienam reikėjo pasirūpinti dviem dar pakankamai mažais vaikais, dirbti ir tuo pat metu slopinti savo gedulo ir nevilties jausmą.

Vienas iš dalykų, kuris skaudžiai primindavo, kaip jiems trūksta Patricia, buvo Isabella ruošimas į mokyklą. Kas rytą tėvas bandydavo sušukuoti ilgus ir vešlius dukros plaukus, tačiau jis juos tik išpešdavo ir galiausiai nesugebėdavo surišti net paprasčiausios uodegėlės. Vyras bandė susitarti su dukra, kad ši pasistengtų tapti savarankiška ir pasirūpinti savo plaukais pačiai, tačiau 10-metė Isabella taip pat sekėsi prastai. Per didelį jos nenorą, vieną kartą tėvo skatinama, ji nusikirpo plaukus trumpai.

Isabella buvo sugniuždyta dėl berniukiškos išvaizdos, tad sekančius metus ji laukė, kol jos gražūs plaukai ataugs. Atrodytų, kad plaukai yra tik smulkmena, tačiau ši problema buvo pastoviu priminimu, kad Isabella teks visą gyvenimą žengti pirmyn be mamos pagalbos ar patarimo. Tai buvo labai sunku ir tai labai veikė augančios mergaitės gyvenimą, mokslus, santykius su šeima. Kai jos plaukai vėl ataugo, vėl prasidėjo ta pati problema.

Isabella pati stengėsi surišti gražiai plaukus, tačiau jai nesisekė. Vieną dieną, važiuodama mokykliniu autobusu, ji pastebėjo, kaip viena mergaitė paprašė autobuso vairuotojos jai supinti plaukus. Isabella žavėjosi tuo, kaip gražiai ši moteris mokėjo pasirūpinti ilgais plaukais ir šiek tiek pavydėjo.

Vairuotojai vardu Tracey tai buvo vienas malonumas, nes ji pati buvo 4 vaikų mama ir ji rūpinosi savo dukrų plaukais ilgus metus. Tracey pati pastebėjo Isabelle ir jos netvarkingus plaukus, tačiau moteris nenorėjo jos užgauti ir niekada nesiūlė pati savo pagalbą. Tačiau ji nudžiugo kai vieną dieną pagaliau pati Isabelle paprašė jos pagalbos su plaukais.

Tą dieną, po labai ilgos pertraukos, Isabelle vėl pasijuto kaip princesė, nes ant jos galvos buvo dvi gražiausios kasos su kaspinais. Kaip neįtikėtina, kad toks mažas dalykas gali pakeisti žmogaus savijautą… Nuo tos dienos Isabelle kas rytą prašo Tracey supinti jai plaukus, o moteris su malonumu padeda jai. Šukuodama Isabelle plaukus, Tracey sužinojo apie jos šeimos sunkumus ir tokią skaudžią netektį.

Tracey labai giliai priėmė į širdį tai, kas nutiko mergatės mamai. Kadaise pati Tracey kovojo su vėžiu, tačiau tą kovą ji laimėjo. Nepaisant to, iš moters galvos niekada neišėjo mintis apie tai, kas būtų su jos dukromis, jei ji būtų mirusi. Moteris norėtų, kad koks nors geras žmogus būtų toks pats dosnus ir dėmesingas jos vaikams, jei jiems to prireiktų.

Labiausiai pokyčiai pribloškė ir sujaudino Isabelle tėtį, kuris pajuto didelį palengvėjimą ir laimę. Jis džiaugėsi, kad dukros gyvenime atsirado geros širdies moteris, kuri nors mažyte dalimi gali užopildyti tuštumą, kurią paliko mamos netektis. Vyras taip pat labai džiaugėsi matydamas, kad draugystė su autobuso vairuotoja dukrai padėjo ne tik tapti laimingesne, bet ir pagerinti mokymosi rezultatus mokykloje.

Buvo akivaizdu, kad Isabelle atgavo savo pasitikėjimą savimi, ji atsikratė nors dalies tamsių ją slėgusių minčių ir baimių. Isabelle nuo tos dienos tapo kur kas savarankiškesnė, iš tracey išmoko pati supinti savo plaukus, kuriuos kas rytą pagirdavo ne tik mergaitės draugės, bet ir laiminga Tracey. Tracey ir Isabelle istorija tik dar kartą paliudija, kad maži geri darbai gali pakeisti kitų gyvenimą kur kas daugiau, nei milžiniškos aukos.