Susiradęs meilužę vyras žmonai pateikė skyrybų dokumentus. Jis nustebo, kai išduota žmona pareikalavo vieno keisto dalyko, tačiau po mėnesio paaiškėjo jos slapti motyvai

“Iki kol mirtis mus išskirs” – tie tradiciniai santuokos priesaikos žodžiai, kuriuos girdime kas kartą skambant vestuvių maršui. Vieniems ši priesaika prieš Dievą ar prieš vienas kitą yra šventa, tačiau dažnai atsiduriame situacijose, kai suprantame, kad padarėme didelę klaidą. Taip atsitiko ir su istorijos herojumi Marku. Marko santuoka nebuvo pavyzdinė, ilgainiui jį apėmė jausmas, kad daugiau taip tęsti jis nebegali. Tada jo širdyje, kurioje buvo daug skausmo ir nusivylimo žmona, atsirado netikėti jausmai bendradarbei Joanai.

Jis žinojo, kad tai sugriaus žmonos gyvenimą, tačiau negalėjo pasipriešinti sau.

“Vieną dieną grįžus iš darbo aš pamačiau savo žmoną dengiant stalą vakarienei. Supratau, kad laikas. Aš priėjau prie jos, paėmiau jos ranką ir ištariau žodžius: “Noriu tau kai ką pasakyti”. Ji ramiai prisėdo. Vėl, kaip ir pastaruosius keletą mėnesių, jos akyse mačiau didelį skausmą.  Aš norėjau pagaliau prabilti, bet negalėjau. Po ilgos nemalonios pauzės aš tariau : Noriu skyrybų.

Ji neatrodė supykusi, tik paklausė kodėl. Kai negalėjau iš savęs išspausti nė vieno žodžio, ji pradėjo šaukti. Ji šaukė, keikė mane ir metė į mane stalo įrankius. Aš tik stovėjau ir klausiau jos. Tą vakarą mes nesikalbėjome. Ji visą vakarą verkė. Aš žinau, kad jai buvo svarbu sužinoti, kas nutiko mūsų santuokai, tačiau aš negalėjau jai pasakyti, kad aš įsimylėjau kitą. Aš tiesiog nebemylėjau savo žmonos ir man pasidarė jos gaila.

Kitą dieną, aš parašiau skyrybų dokumento juodraštį. Aš jai siūliau pasilikti mūsų namus, automobilį ir 30% mano verslo. Ji tik pažvelgė į dokumentą ir suplėšė jį į skutelius. Mano žmona, su kuria praleidau bendrus 10 metų, kuri man padovanojo sūnų, dabar man tapo svetima. Man buvo gaila jos laiko, kurį ji iššvaistė su manimi, jos energijos ir pastangų, kurias ji atidavė kuriant mūsų šeimą. Tačiau aš negalėjau pakeisti savo sprendimo, nes mano širdis dabar traukė prie Joanos.

Kitą dieną grįžau iš darbo ir pamačiau žmoną kažką rašant. Aš pakalbinau ją, tačiau ji nepratarė nė žodžio, tad aš nuėjau miegoti nė nevalgęs vakarienės. Tądien aš praleidau su Joana nuostabią dieną, tad buvau pavargęs ir tenorėjau miegoti. Kitą rytą ji pateikė savo skyrybų sąlygas. Jai nereikėjo iš manęs jokio turto.  Vienintelis dalykas, ko ji paprašė, tai vieną mėnesį ją nešioti ant rankų kaip kad jų vestuvių dieną.

Ji norėjo vieno mėnesį pagyventi kaip įmanoma normaliu ritmu, atliekant šią vieną sąlygą. Ji man paaiškino, kad nori ji šito tik sūnaus labui, kuriam po mėnesio turėjo įvykti labai svarbūs pokyčiai mokykloje. Taigi vienintelė sąlyga man buvo nešioti ją kasdien namuose ant rankų, taip, kaip aš ją nešiojau mūsų vestuvių dieną. Ir tada laisvė.

Aš sutikau. Darbe papasakojau Joanai apie žmonos man iškeltas sąlygas. Ji tik nusijuokė ir pasakė: “Jai bet kokiu atveju teks susitaikyti su tuo, kad tu su ja skiriesi. JI gali bandyti bet kokius triukus, bet tavo sprendimo ji nepakeis”.

Su žmona fizinio kontakto nebe turėjome jau seniai, tad pirma diena, kai ją turėjau nešioti ant rankų, buvo labai keista. Kai mūsų sūnus mus pamatė, iš laimės jis plojo ir džiaugėsi, kad tėtis neša mamą ant rankų. Mane apėmė gėda, man buvo skaudu. Nešant žmoną, ji man sušnabždėjo : “Tik nesakyk mūsų sūnui apie skyrybas”. Linktelėjau.  Antrą dieną jautėmės jau labiau atsipalaidavę. Jai prisiglaudus, užuodžiau jos kvepalus. Suvokiau, kad jau labai seniai nežiūrėjau į šią moterį iš taip arti.

Aš pamačiau, kad tai nebe ta jauna moteris, jos veide buvo raukšlių, o plaukai buvo bepradedą žilti. Mūsų santuokinis gyvenimas tikrai atsiliepė jos išvaizdoje, akimirką sustojau pagalvoti, ką aš jai padariau per tiek laiko. Ketvirtą dieną, kai aš ją paėmiau į savo rankas, pajautėme grįžtantį intymumą. Ši moteris 10  metų atidavė man ir mūsų sūnui. Penktą ir šeštą dieną aš pajaučiau vis labiau grįžtantį potraukį žmonai, bet nusprendžiau apie tai Joanai darbe neprasitarti.

Mėnesiui bėgant man darėsi vis lengviau ir lengviau ją laikyti ant rankų, o aš galvojau, kad tai dėl to, kad sustiprėjau fiziškai. Vieną rytą žmona matavosi sukneles, tačiau nieko negalėjo išsirinkti, nes visos buvo per didelės. Staiga pamačiau, kaip ji sulieknėjo. Būtent todėl man ir buvo lengviau ją nešioti po namus. Tiesa man smogė į paširdžius – mintis apie skyrybas ją taip skaudino, kad ji tiesiog tirpo ir džiuvo akyse. Mintyse aš ją apglėbiau ir stipriai apkabinau.

Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sunus ir priminė apie mūsų kasdienį ritualą. Mano žmona tik nusišypsojo ir stipriai apkabino mūsų berniuką. Aš paėmiau ją į savo glėbį, ji švelniai apgaubė mano kaklą savo rankomis, prisiglaudė prie krūtinės ir užsimerkė. Ji šyptelėjo, o aš pasijaučiau kaip mūsų vestuvių dieną. Jai išėjus į parduotuvę,  aš supratau, ką turiu padaryti.

Nuskuodžiau į savo ofisą, nespėjau net uždaryti durelių, kai bėgau pasakyti Joanai, kad su ja viskas baigta. Aš jai pasakiau, kad apsigalvojau, kad nebenoriu skyrybų. Ji stovėjo apstulbusi. Nenorėjau jos palikti nežinioje, todėl pasakiau jai : “Mano santuoka nuėjo šuniui ant uodegos nes mes nustojome vertinti ir džiaugtis kasdieniais ir mažais dalykais. Tai nereiškė, kad mes nustojome mylėti vienas kitą, todėl tereikėjo prisiminti. Nešiodamas savo žmoną kasdien ant rankų aš prisiminiau, kad pasižadėjau ja rūpintis ir mylėti ją  iki kol mirtis mus išskirs. Tad tą aš ir darysiu”.

Ji man rėžė antausį ir išėjo. Tą akimirką tenorėjau skubėti atgal namo pas mylimąją. Pakeliui nupirkau gėlių ir pridėjau atvirutę, kurioje parašiau : “Nešiosiu tave ant rankų, kol mirtis mus išskirs”.  Grįžus namo ieškojau žmonos bet neradau jos nei virtuvėje, nei svetainėje, nei sūnaus kambaryje. Kviečiau ją vardu, bet ji neatsiliepė. Galiausiai priėjau mūsų miegamąjį ir pamačiau ją gulinčią lovoje.

Tačiau ji nejudėjo… Ji buvo mirusi.  To nežinojau, bet pasirodo, ji sirgo vėžiu, o aš buvau per daug užsiėmęs jausmais bendradarbei, kad net nieko nepastebėjau. Ji žinojo, kad greit mirs, ji norėjo apsaugoti mane nuo destrukcijos, kuri galėjo užklupti mane sužinojus.

Santykiuose svarbios mažos detalės, svarbu vertinti kiekvieną akimirką, kurią atiduodame savo antrai pusei ir kurią gauname atgal. Ne namai, automobiliai ir kiti turtai yra svarbūs šeimoje. Ne grožis ir seksualumas taip pat. Svarbiausia yra besąlygiška meilė ir dėkingumas, svarbiausia yra pastangos įveikti bet kokias negandas – ar tai būtų rutina, sumažėjusi aistra ar, kas blogiausia, liga.