Istorijos
Ūkininką darbų metu ištiko infarktas, tačiau labiausiai vyras jaudinosi dėl nebaigtų darbų. Jis pravirko sužinojęs, kas nutiko su jo derliumi, kol jis gulėjo ligoninėje
Ūkininko darbas yra tai, ką žmogus pasirenka daryti tikrai žinodamas, kas jo laukia. Mažai poilsio, daug fizinio krūvio – tai rutina, apie kuria svajoja retas. Nepaisant to, net jauni žmonės pasiryžta tokiam gyvenimo būdui, kuris prakaitu ir sunkiu darbu atneša nuostabius rezultatus.
Tačiau retas kuris neparagavęs tokios kasdienybės suvokia, kokį stresą dažnai patiria mūsų visuomenės maitintojai. Ūkininkai privalo greitai suktis, kai reikia nuimti derlių, jie privalo prižiūrėti didelį kiekį aparatūros, didelius plotus žemės vien dėl to, kad sėkmingai pasiektų visų metų darbo rezultatus. Nenuostabu, kad 57-erių ūkininko Lane Unhjem širdis patyrė didelį krūvį, kai vidury darbų jį ištiko infarktas.
Tai nebuvo nesveiko gyvenimo būdo pasėkmė, o didelio streso padarinys. Lane dirbo laukuose, kai pamatė degantį savo kombainą. Gesindamas gaisrą vyras patyrė tokią įtampą, kurios neatlaikė jo širdis. Nelaimė nevaikščiojo viena, tad suniokotas inventorius, sustojęs darbas, pakirto vyrui kojas. Jis buvo sraigtasparniu išgabentas į ligoninę, kur jo gyvybės rodiklius stebėjo medikai.
Vyro gyvybė buvo stabilizuota, tačiau jis negalėjo nustoti jausti streso dėl to, kas laukia jo ūkio dėl šių nelaimių. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad jo apylinkės bendruomenė pasirūpins viskuo, ką paliko nelaimėlis. Tuo metu, kai gydytojai prižiūrėjo ūkininko savijautą, jo laukuose jau būriavosi apylinkės ūkininkai. Jie atvyko padėti nelaimės ištiktam kolegai ir kartu su savo technika jie ėmėsi darbo.
Tą dieną Unhjem ūkyje susibūrė per 60 savanorių, išsiriniavusių į eilę ir pasiruošusių padėti. Visi savanoriai su savimi atsivežę 11 kombainų, šešis grūdų vežimus ir 15 puspriekabių buvo pasiruošę nors paprasčiausiu būdu padėti nelaimės ištiktai šeimai.
„Gyvename gražioje kaimo vietovėje, todėl visi, esantys 10 mylių atstumu, gali būti laikomi kaimynais“, – žinių komandai pasakojo šeimos draugė. „Dauguma jų buvo 10 mylių atstumu, bet kiti keliavo toliau, nes yra geri šeimos draugai ir norėjo dalyvauti akcijoje. Galima pagalvoti, kad tiek daug žmonių ir tiek daug technikos ūkyje sukels šiek tiek chaoso, bet taip nebuvo. Tai buvo labai sklandi diena, be trikdžių.“
Tai buvo neįtikėtina, tačiau daugybė žmonių susibūrė ir kone savaitės darbus atliko per 7 valandas. Dar po savaitės keletas ūkininkų atvyko nuimti pupelių derliaus, o kitas ekipažas atvyko perkelti ūkio šieno ryšulius. Lane vis dar buvo sunkios būklės ligoninėje, tačiau žinia apie šį nepamatuojamą gerumą jį sujaudino iki ašarų. Iš tiesų, toks gerumas buvo tikrai nepamatuojamas ir neįkainojamas. Savanoriai, atvykę tą dieną, ne tik paaukojo savo laiką.
Jie visi turėjo savo laukus, kuriuose dar nebuvo nuimtas derlius, bet jie nesavanaudiškai padarė savo darbuose pauzę ir padarė pagalbą kolegai ūkininkui savo prioritetu. Tai išgelbėjo šeimą nuo galvos skausmo ir nusivylimo bandant išsiaiškinti, kaip nuimti derlių be Lane ar jų sudegusio kombaino.
„Tai buvo nepaprasta diena ir aš labai džiaugiuosi, kad galiu būti šios bendruomenės dalimi” – sakė Lane žmona. Šeimos draugė, suorganizavusi šią gerumo akciją, iš pradžių nemanė, kad toks gestas buvo didelis dalykas. „Tai yra tai, ką mes darome, kai kam nors iš mūsų bendruomenės reikia pagalbos“, – sakė ji. „Tai, kas mums čia atrodo visiškai normalu ir natūralu, deja, nematome visoje šalyje. Tikiuosi, kad kiti perskaitys šią istoriją ir pamirš visą šiuo metu vykstančią sumaištį ir tiesiog prisimins ištiesti ranką, kai reikia, ir nieko nelaukti. Jei visi galėtume tai padaryti, pasaulis būtų kur kas gražesnis.”
Tiesa, ši istorija yra puikus pavyzdys, kaip jaudinančiai ir su kokia jėga veikia gerumas. Linkime Lane geros sveikatos!