Vyras nenorėjo atiduoti savo tėvų į slaugos namus, todėl nusprendė juos apgyvendinti savo rūsyje. Senolių pora nesulaikė ašarų pamatę, į kokią vietą juos atsivežė sūnus - Pertraukėlė.net - Tavo laisvalaikiui

Istorijos

Vyras nenorėjo atiduoti savo tėvų į slaugos namus, todėl nusprendė juos apgyvendinti savo rūsyje. Senolių pora nesulaikė ašarų pamatę, į kokią vietą juos atsivežė sūnus

Parašė

-

Gyvenimas yra ištisas ciklas, per kurį mums lemta pereiti kiekvienam. Mes gimstame, esame bejėgiai, mums reikia pagalbos ir rūpesčio. Mes užaugame, tampame patys tėvais, duodame rūpestį ir savo laiką savo vaikams, o paskui senstame. Senatvė nėra vienoda kiekvienam, tačiau laikas yra negailestingas – anksčiau ar vėliau kiekvienam senoliui reikia mažesnės ar didesnės pagalbos susitvarkyti su elementariausiais kasdieniais darbais.

Asociatyvi nuotrauka

Savotiškai senatvėje vėl grįžtame į pradinę gyvenimo stadiją – kai mumis reikia pasirūpinti, kaip vaikais, tik tą jau daro ne mūsų tėvai, o mūsų pačių vaikai ar anūkai. Būtent šioje gyvenimo atkarpoje dažnas paklausia savęs – ką man daryti? Ar nuvežti senus tėvus į slaugos namus, kur jais pasirūpins profesionalai? Galbūt leisti jiems būti savo namuose, kur jiems kasdien grės pavojus susižeisti? Ar paaukoti savo laiką, kurio ir taip trūksta, ir rūpintis savo tėvais pačiam? Teisingas atsakymas kaip ir aiškus, tačiau ne kiekvienam nuoširdžiai pavyksta pasielgti taip, kad būtų visiems gerai.

Tokiu pačiu klausimu užimtas buvo vyras vardu Schon, kuris pats su žmona Jeannie augina savo vaikus. Pora gyvena nedideliuose namuose, kuriuose jie turėjo neįrengtą rūsį. Schon tėvai, sulaukę labai garbaus 87-erių metų amžiaus, visada iki tol gyveno savarankiškai, atskirai nuo sūnaus. Tačiau atėjo laikas, kai jie nebegalėjo patys savimi pasirūpinti, atlikti elementarius veiksmus namuose, net nueiti nusimaudyti ar pasidaryti pusryčius.

Senolių sūnui Schon teko labai svarbi dilema, kaip padėti patiems artimiausiems savo žmonėms. Tėvas pradėjo sirgti demencija, jo atmintis pradėjo drastiškai prastėti, o mama juda po namus tik su neįgaliojo vėžimėlio pagalba. Dabar pagalba buvo reikalinga praktiškai abiems tėvams, todėl Schon pradėjo svarstyti keletą variantų. Jis galvojo nuvežti tėvus į specializuotą senelių slaugos centrą, tačiau pati pirma iškilusi problema buvo tai, kad jie būtų apgyvendinti skirtinguose kambariuose. Nors jie galėtų leisti ištisas dienas kartu, jie vis vien turėtų atskirtį, su kuria jiems būtų sunku susitaikyti.

Kitas variantas buvo surasti arti namus nuomai, kurie būtų pritaikyti neįgaliesiems. Tačiau ši užduotis pasirodė dar sunkesnė. Schon kurį laiką labai save kankino galvodamas, kaip gali palengvinti gyvenimą savo tėvams ir kaip tuo pačiu pasielgti patogiausiai ir sau. Poros namuose buvo nenaudojamas rūsys, tačiau idėja ten apgyvendinti tėvus atėjo tik iš didelio pasimetimo. Laimei, Schon rado puikius specialistus, kurie padarė iš negyvenamo rūsio patį nuostabiausią butuką senolių porai.

Kai Schon atvežė tėvus pas save namo, jie nustebo, kodėl jie eina link rūsio durų. Netrukus tėvai apsipylė ašaromis pamatę, kur jų sūnus nori juos apgyvendinti iki gyvenimo galo. Reikėtų pabrėžti, kad tas rūsys neatrodė absoliučiai panašus į rūsį. Cokoliniame aukšte buvo daug šviesos, visa apdaila buvo naujutėlė, buvo daug vietos judėti tiek po miegamąjį, svetainę, virtuvę, tiek į vonią.

Vonios kambarys labiausiai šokravo senolių porą, nes jis buvo idealiai pritaikytas jiems – mama galės pati nusiprausti ir pati laikytis už specializuotų porankių neįgaliesiems. Pora ilgą laiką save kankino klausimais: Ar jiems patiks sienų spalvos? Ar jiems bus jauku jų naujuose namuose? Tačiau tėvų reakcija kalbėjo pati už save. Laimei,  Jeannie buvo pasiruošusi viską nufilmuoti telefonu, nes ji tikėjosi, kad tai bus įspūdinga ir emocionali akimirka.

Jie neklydo – kai Bonnie ir George pamatė savo naujus namus, jie verkė iš didelės laimės. Sūnaus ir marčios pasidalintą video netrukus pamatė milijonai žmonių, kurie gyrė Schon už besąlygišką atsidavimą savo tėvams ir tokį puikų poelgį dėl jų. Mes dažnai pykstame ant savo pagyvenusių tėvų ir senelių, kurie su amžiumi tampa mažiau kantrūs, ar pradeda elgtis kitaip, nei būdami jaunesni.

Ne kiekvienas ir turime puikius santykius, kurie būtų sukurti viso gyvenimo metu. Galbūt kažkam trūko laiko su tėvais, gal kažkam trūko meilės, dėmesio ar švelnumo. Mes visi turime unikalias patirtis ir visi skirtingai jas išgyvename. Kartais natūralu, kad iki galo negalime jausti dėkingumo savo tėvams ir didelio noro jais rūpintis senatvėje.

Natūralu, kad patys besirūpindami savo šeimomis ir vaikais, tam net neturime laiko. Manome, kad bet kuriuo atveju, mes turime prisiminti, kad mums tėvai, kokie jie bebūtų, davė vieną didžiausių įmanomų dovanų – gyvenimą. Būti dėkingiems bent už tai – nėra jau taip sunku. 

POPULIARU

© 2021 Pertraukele.net - be raštiško sutikimo kopijuoti ar kitaip atgaminti turinį draudžiama