Ištisus 12 metų viename oro uoste besilankiusi močiutė pasitikdavo grįžtančius ir išvykstančius kareivius su apkabinimu. Vieną dieną kariai nesulaukę apkabinimo sužinojo moters paslaptį

Gerumas yra savybė, kuri yra tikriausiai kiekviename iš mūsų. Skirtumas tarp žmonių būna tik tas, kiek kiekvienas iš mūsų pasirenkame jį demonstruoti, juo dalintis. Yra žmonių, kuriais žavimės, nes jie atiduoda labai daug savęs ir savo laiko tam, kad padarytų kitus laimingais. Tokia buvo ir senutės vardu Elizabeth Laird misija. Netoli karinio oro uosto gyvenanti moteris turi ypatingą atjautą uniformuotiesiems, nes kadaise ji pati buvo kariuomenėje.

Elizabeth jaunystėje pati tarnavo oro pajėgose, tad ji kaip niekas kitas žino, ką išgyvena tie, kurie žengia į lėktuvą, gabenantį juos į užsienio misijas. Kiekvienas karys žino, kad yra rizika negrįžti. Todėl kiekvienas išvykimas būna su palaiminimu malda, o pasitikimas – kupinas džiaugsmo ir palengvėjimo. Nors karius oro uoste pasitinka ir išlydi jų artimieji, Elizabeth vieną dieną nusprendė būti greta tų, už kuriuos ji meldžiasi.

Tad ištisas ekipas karių ji išlydi ir pasitinka apskabinimais. Absoliučiai kiekvienas kareivis nepraeina pro šalį ir sutinka gauti apkabinimą ir savotišką palaiminimą iš garsenybe jau tapusios močiutės. Elizabeth net gavo savo pravardę, “apsikabinimų močiutė” (angl. “hug lady”), kuria ji tikrai didžiuojasi. O didžiuotis iš tiesų yra kuo – senolė nepailsdama reguliariai lankėsi oro uoste ištisus 12 metų ir sukūrė savotišką tradiciją, kurią vertino labai ir patys kariai.

Tačiau Elizabeth nežinojo iki galo, kokie svarbūs yra jos veiksmai patiems kariams. Dalinti šiltus apsikabinimus Elizabeth pradėjo dar 2003-iaisias. Tuo metu prasidėjęs karas Irake pasiglemžė nemažai jaunų žmonių gyvybių, todėl moterį vedė ypatingai stiprus noras visada išlydėti karius su malda ir apkabinimu. Moteris tiesiog spinduliavo gera energija, kai laukė atvykstančio lėktuvo ištiestomis rankomis ir plačia šypsena.

Ji tapo net savotiška to oro uosto dalis, apie kurią žinojo kiekvienas ten įžengęs koją. Praėjus 12 metų nuo savo “tradicijos” pradžios, Elizabeth staiga dingo ir nepasirodė grįžtančių karių pasitikime. Ji net nenumanė, kad jos nebuvimas terminale buvo iš karto pastebėtas. Jos pasigedo kariai, kurie iš karto pradėjo domėtis, kas nutiko jų mylimai močiutei. Tada jiems buvo atskleista Elizabeth paslaptis, apie kurią jie net nenutuokė.

Dar 2005-aisiais Elizabeth buvo diagnozuotas krūties vėžys, kurį moteris atsisakė gydyti. Visą laiką niekas net nenumanė, kad močiutė ne tik sena, bet ir labai ligota. Ji niekada neatrodė tokia, nes jos gestas visada buvo kupinas pačių geriausių emocijų. Iš dalies tas ritualas ir prailgino jos gyvenimą ir suteikė daug jėgų pačiai Elizabeth. Šimtai karių buvo iš tiesų priblokšti dėl tokio skaudaus mylimos senolės likimo.

Jie greitai nutarė, kad metas grąžinti senutei skolą, kurią jie užgyveno per visus ilgus jos gerumo metus. Elizabeth tuo metu gulėjo ligoninėje dėl pablogėjusios sveikatos. Senutė buvo priblokšta, kai į jos palatą driekėsi eilės lankytojų su uniformomis, nešinų gėlėmis ir dovanomis. Iš tiesų kiekvienas, kuris nusprendė ją aplankyti, turėjo asmenišką ryšį su močiute.

Kai kurie jai papasakojo, kad būtent jos apsikabinimas buvo tai, kas suteikė jiems jėgų iškeliaujant į misijas. Elizabeth istorija greitai pasiekė dižiausių dienraščių antraštes. Už jos nesavanaudišką “misiją” atsidėkojo net pats šalies prezidentas. Tačiau močiutė pasakė, kad daro tai visiškai ne dėl pripažinimo. Jai nerūpėjo net aukos jos gydymui dengti, kurios plūdo iš visų šalies kampelių.

Ji džiaugėsi, kad net būdama ligoninėje ji vis dar gali apsikabinti karius, kurie ją taip pamilo per šitiek metų. Per visą tą laiką ji apkabino per pusę milijono karių, kurių gyvenime ji paliko labai gražų pėdsaką. Būdama 83-ejų Elizabeth gyvybę pasiglemžė vėžys.

Jos atminimui pagerbti oro uoste susirinko net aukščiausio rango karininkai, kurie kartu su kitais Elizabeth mylėjusiais žmonėmis įamžino jos atminimą. Oro uoste viena iš atvykimo salių buvo pavadinta Elizabeth Laird vardu. Buvo prisiminti jos paprasti žodžiai: “Jei aš galiu priversti ką nors nusišypsoti, reiškia kažką padariau gerai”.

Kokia nuostabi gero žmogaus istorija!