Skurde gyvenusi močiutė gavo milžinišką palikimą, kuris nukrito jai kaip lietus iš giedro dangaus. Jos tolimesnis gyvenimas praturtėjus yra tai, apie ką vis dar šneka visa šalis

Serbė Marija Zlatic dar būdama jauna, o tiksliau 1956-aisiais metais., su vyru Momcilo emigravo į Australiją. Atrodytų, viskas jiem klostėsi taip, kaip planuota. Atvykę į Australiją jie abu turėjo darbą, viską, ko reikia gyvenimui. Tačiau po trumpo laiko užsienyje Marija gavo žinią iš gimtųjų namų.

Jos mama labai sunkiai susirgo ir reikėjo ją kažkam prižiūrėti. Marija buvo vienturtė, tad ji vienintelė ir buvo tas žmogus, kuris turėjo būti šalia sergančios motinos. Moteris grįžo į Serbiją vieną ir tikėjosi po kurio laiko grįžti pas vyrą. Tačiau likimas susiklostė visai kitaip, nei Marija planavo.

Ji prižiūrėjo motiną iki tol, kol ji mirė. Jau planavusi grįžti į Australiją moteris gavo sukrečiančią žinią – nepaisant to, kad jos vyras buvo Australijoje ir turėjo vizą, jai grįžimas į savo namus emigracijoje buvo uždraustas. Marija ilgai laukė naujo šalies valdžios sprendimo, kuris leistų jai sugrįžti, tačiau viskas buvo veltui. Marija su vyru susirašinėjo laiškais, kurie su kiekvienais metais vis retėjo.

Galiausiai jų bendravimas visiškai nutrūko, o vėliau Marija sužinojo, kad vyras susirado kitą moterį. Susitaikiusi su likimu, moteris liko gyventi Serbijos provincijoje, kurioje ji pati viena sulaukė garbaus amžiaus. Marija gyveno labai vargingą gyvenimą. Ji gyveno viena mažame namelyje miške, o sulaukusi pensijinio amžiaus ji gyveno vos iš 100 eurų dydžio pensijos.

Nepaisant to, Marija visada išliko pozityvi ir besišypsanti močiutė. Kartą ji iš nuogirdų sužinojo, kad jos buvęs vyras Australijoje mirė. Po keletos metų nuo to laiko ji gavo oficialų laišką iš Australijos ambasados Serbijoje. Jame buvo žinia, vos neišvertusi Mariją iš kojų. Jos buvęs vyras paliko jai visą savo turtą. Per gyvenimą Momcilo užgyveno didelę rančą, kurios vertė buvo per 3 milijonus Australijos dolerių.

Pagal vyro paskutinę valią, jo turtai turėjo atitekti Marijai. Galiausiai atskaičiavus visus mokesčius moteris gavo per 830 000 eurų. Galima tik įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi močiutė, kuri visą gyvenimą sukosi kaip įmanydama ir gyveno iš skatikų. Tačiau net ir dabar ji nepanoro keisti gyvenimo būdo – juk ji nežino, kaip reikėtų gyventi pritekliuje.

Būtent todėl senutė nusprendė visą gautą turtą paaukoti labdarai. Kai jos paklausė, kodėl ji taip pasielgė, kodėl nepanoro savo gyvenimo pabaigos praleisti komforte, ji turėjo labai paprastą atsakymą. “Ten, kur aš greit išeisiu, pinigai yra visai nesvarbu…” 

Močiutės poelgis sujaudino ir šokiravo visą Serbiją. Marija ir iki tol gaudavo pagalbos iš kaimynų, kurie jai kapodavo malkas ar padėdavo buityje. Po didelio labdaringo jos poelgio gyvenimas nepasikeitė – ji ir toliau gyvena trobelėje kaimo glūdumoje, jai ir toliau pagelbėja kaimynai. Galbūt vienas dalykas pasikeitė – ji gavo galimybę savo gyvenime padėti dar kažkam ir ja pasinaudojo. Nuoširdi ir dosni močiutė, verta pagarbos.