Moteris įsivaikino berniuką, kurio niekas nenorėjo. Praėjus 27 metams vaikinas priėmė pribloškiantį sprendimą, kuris parodė, ką jam reiškia įmotė

Pasirinkti globoti ar net įvaikinti svetimus vaikus gali tikrai ne kiekvienas. Tam reikia tikro pašaukimo ir tos vidinės ugnies, to noro priglausti vaiką, kurio venomis bėga ne tavo kraujas ir mylėti jį kaip savo paties kūną ir kraują. Dažniausiai šie vaikai, kuriems reikia globėjo ar naujų įtėvių, per savo trumpą gyvenimą yra patyrę daugybę traumų ir skaudulių.

Jų gyvenimo kelias visada balansuoja ant ribos – ar jų skaudžios patirtys suformuos problematišką žmogų, ar suteikus vaikui meilės ir rūpesčio jis sugebės tapti laimingu žmogumi užaugus. Net patys stipriausi žmonės, pasiryžę globai ar įvaikinimui, kartais neperneša tų didelių išbandymų.

Tačiau tokie žmonės kaip Ingeborg McIntosh parodo, kad mylėti besąlygiškai ir tapti tikra mama nepagimdžius savo sūnaus ar dukros, įmanoma. Ingeborg nuo jaunystės žavėjosi idėja suteikti meilės nuskriaustiems vaikams. Būtent todėl ji aktyviai bendradarbiavo su rūpybos organizacijomis ir net 125 vaikams ji suteikė šiltus ir saugius laikinus namus, kupinus meilės. Tačiau moteris neretai pasvajodavo ir įsivaikinti vieną iš tų, kurie vienaip ar kitaip netenka savo biologinių tėvų.

Ji laukė to vidinio balso, kuris pasakytų : “šis vaikas yra tavo, pasilik jį šalia savęs, globok ir mylėk jį amžiams”. Vieną dieną ji pajuto tą vidinį šauksmą, priglaudusi į savo globą berniuką vardu Jordan. Ingeborg buvo laikina globėja, tačiau ji niekada neslėpė noro įsivaikinti ir nuo rūpybos darbuotojų, kurie su ja bendradarbiavo. Jordan į globos sistemą pateko tada, kai jo mamai buvo atimtos globos teisės. Nepaisant to, ji turėjo žodį berniuko įvaikinimo procesuose.

Dėl to, kad Jordan buvo tamsiaodis, jo biologinė mama reikalavo jam rasti tamsiaodžius tėvus. Ingeborg, nepaisant savo kitų puikų asmenybės savybių, netiko biologinei berniuko mamai. Tuo tarpu, neatsirado jokių kitų šeimų, norinčių priglausti berniuką ir kurios atitiktų “rasinius reikalavimus”. Taip ėjo laikas, be galutinio atsakymo nei pačiam berniukui, nei Ingeborg. Galiausiai, praėjus 4 metams, Jordan buvo globojamas McIntosh namuose, o naujų įtėvių jam taip ir nebuvo rasta.

Ingeborg pasiekė savo ir jai buvo leista oficialiai tapti berniuko mama. Tai buvo pegalingas momentas, nes dingo nežinomybė, baimė vieną dieną atsisveikinti ir niekada vienas kito daugiau nepamatyti. Oficialus įvaikinimo procesas pagaliau įvyko ir užtvirtino šią šeimą, kuri per 4 metus tapo neišskiriama. Jordan gyvenimas buvo tikrai laimingas.

Jis be abejonės žinojo, kad yra įvaikintas, tačiau to fakto žinojimas tik dar labiau stiprino jo jausmus ir pagarbą savo įmotei. Praėjus kiek daugiau nei 27 metams, Jordan pasiekė skaudi žinia – Ingeborg buvo diagnozuota inkstų policistozė. Pamažu gęstanti moters gyvybė liudijo, kad jai kuo skubiau reikia atlikti neišvengiamą inkstų persodinimo operaciją.

Tai buvo vienintelis šansas moteriai išgyventi. Tokiais atvejais laukti atsitiktinio donoro gali būti nesėkminga, nes laukimo periodai būna labai ilgi. Moteris tiek neišgyventų. Šeimai skubiai reikėjo tirtis savame rate, ieškant tinkamo donoro tarp giminių. Jų nebuvo daug, todėl šansai buvo maži. Dar mažesni jie buvo Jordan, kuris neturėjo jokio kraujo ir genetinio ryšio su mama.

Nepasiant to jis išsityrė vienas pirmųjų. Gydytojų naujienos šokiravo visus – Jordan buvo idealus atitikmuo ir galėjo tuojau pat tapti donoru mamai. Didžiąją naujieną jis atskleidė kaip tik per mamos dieną. Vaikinas pripažino, kad tai yra mažiausia, ką jis gali padaryti dėl mamos, kuri jam davė viską. Ingeborg buvo šokiruota šių naujienų ir sujaudinta iki širdies gelmių.

Ji niekada negalėjo pagalvoti, kad gyvenimas pasisuks tokia linkme. Ar tai atsitiktinumas, ar likimas – jie nežinojo. Galbūt kažkada Ingeborg vidinis balsas buvo Dievo, kuris specialiai atvedė berniuką į jos gyvenimą su specifiniu tikslu. Nepaisant visų šių minčių, mama ir sūnus viską darė iš meilės vienas kitam.

Po kelių savaičių praėjusi operacija buvo sėkminga ir Ingeborg gali lengviau atsikvėpti žinodama, kad liga jos taip greitai nepasiims.

“Man mama suteikė gyvenimo dovaną, kai pamilo mane ir nusprendė manimi rūpintis. Mažiausia, ką galiu padaryti mainais, tai dovanoti jai tokią pačią gyvenimo dovaną. Ji to verta” – su ašaromis akyse sakė Jordan. Ši istorija palietė milijonus širdžių – juk joje atsiskleidžia pačios geriausios žmogiškos savybės – meilė, rūpestis, atsidavimas ir pasiaukojimas dėl artimųjų.