Tėvai išsigando ką tik gimusios dukros, kuri atėjo į šį pasaulį be rankų. Štai kaip susiklostė Vasilinos gyvenimas po to, kai ji buvo palikta likimo valiai

Kai kurie žmonės net ir vyresniame amžiuje nesubręsta asmeninei atsakomybei. Daugelį iš mūsų vis dar valdo begalybė baimių dėl nežinomybės ar situacijų, kurios yra sunkesnės ir pareikalauja daugiau pastangų. Tokia išsigandusi ir bejėgė pasijuto ir Vasilinos biologinė mama, kai pirmą kartą pamatė savo naujagimę.

Vasilina gimė be kairiosios rankos ir tik su dešiniosios rankos užuomazgomis. Buvo akivaizdu, kad mergaitės laukia neeilinis gyvenimas, su daug iššūkių tiek jai pačiai, tiek visiems, kas ja rūpinsis. Moteris nusprendė, kad yra nepajėgi pasirūpinti Vasilina ir paliko ją likimo valiai dar gimdymo namuose.

Į globos sistemą patekusi mergaitė gyveno Maksvos vaikų namuose. Nepaisant to, kad iš visų ja besirūpinančių ir ją pirmą kartą matančių lankytojų mergaitė juto daug gailesčio, greitai ji pakeisdavo visų liūdesį ir susirūpinimą į šypseną. Mažylė buvo judri ir visada besišypsanti, geros nuotaikos. Taip kaip ir jos biologinė mama, daugybė porų, siekiančių įsivaikinti, netikėjo savo jėgomis ir niekas nepasirinkdavo Vasilinos ir nepasiimdavo iš globos namų.

Kol vieną dieną į įstaigą įžengė Elmira, kuri iš karto pamilo mergaitę. Tačiau ir čia netrūko problemų, kurie nebuvo iš moters pusės. Dabar visam procesui kišo koją Rusijos įstatymai, kurie draudė užsieniečiams įsivaikinti vaikus.

Elmira yra ištekėjusi už amerikiečio Chris, su kuriuo gyvena Maskvoje ir augina du biologinius vaikus bei vieną įvaikintą sūnų, kuris taip pat yra netekęs savo galūnių. Ši pora nebijo iššūkių, tad kovai už Vasiliną buvo pasiryžę iki galo.

Įveikę sunkų biurokratinį procesą, Elmira ir Chris pagaliau gavo teisę įsivaikinti ir mylėti šią mergaitę visą gyvenimą. Procese buvo įvelti net teismai, kurie sprendė, ar Vasilinai yra geriau likti globos namuose, ar gyventi su šeima, kuri tik dalinai yra ne Rusiškos tautybės.

Elmira ir Chris namai netrukus prisipildė džiaugsmo, kurį kartu su savimi atsinešė mergaitė. Ji niekada nežinojo kitokios realybės, ji niekada neturėjo rankų, todėl ji drąsiai pati mokėsi viską daryti pati, naudodama savo pėdutes. Ji ne tik išmoko valgyti savarankiškai, bet ir piešti, žaisti ir būti normaliu gyvybės pilnu vaiku, kaip ir jos bendraamžiai.

Praeiviai Maskvoje dažnai palydi Vasiliną žvilgsniais, tačiau laimei, ji yra apsupta meilės, ryžto, palaikymo ir saugumo. Kasmet Vasilina įrodo, kad yra tikraa kovotoja ir išmoksta vis daugiau savarankiškų dalykų. Mergaitė pastoviai lavina savo kojų pirštų motoriką, kuri ateityje leis jai rašyti bei atlikti dar daugiau savarankiško žmogaus veiksmų.

Šia žeme vaikšto tikrai daug auksinių žmonių, tad džiugu, kad Vasilinai pasitaikė būtent tokia šeima, kurie prilygsta angelams. Dabar mergaitei jau 6-eri ir ji gyvena labai aktyvų gyvenimą. Ji neturi jokių kitokių sveikatos problemų, tad vienintelis jos iššūkis yra padaryti viską taip pat, kaip ir kiti, tik kojomis. Elmira kasdien susiduria su kitų žmonių nesupratingumu.

Ji mato, kaip kartais mamos uždengia savo vaikams akis, kai Elmira praeina su savo neįgaliais vaikais. Moteris papasakodama Vasilinos istoriją nori visiems paaiškinti, kad toks mamų elgesys nepadeda jų vaikams ir nuo nieko nepasaugo. Veikiau atvirkščiai – nepaaiškindamos savo vaikams, kad pasaulyje visi žmonės skirtingi ir kitoks ne visada reiškia, kad prastesnis, jos atima iš savo vaikų galimybę išugdyti savyje empatiją, žmogiškumą ir gerumą tiems, kurie jo tikrai nusipelnė.