Praėjus vos mėnesiui po to, kai su vyru susituokėme, nėštumo testas parodė teigiamą rezultatą. Po dešimties mėnesių santuokos, kol dar bandėme priprasti prie vyro ir žmonos vaidmenų, tapome tėčiu ir mama. Nesakau, kad mūsų sūnaus nebuvo plane – abu labai norėjome vaikų, bet vis tiek tais pačiais metais tapti žmona ir mama yra gana didelis dalykas.
Pirmieji tėvystės metai taip pat buvo patys sunkiausi iki šiol mūsų santuokos metai, taip pat metai, kai išmokau labai svarbią pamoką: mano vyras visada turi būti svarbesnis už vaikus. Nesupraskite manęs klaidingai – aš myliu vaikus ir dėl jų padaryčiau bet ką. Bet aš myliu savo vyrą labiau.
Kai tai sakau savo draugams, turintiems vaikų, jie dažniausiai būna šokiruoti ir pasibaisėję. Juk tai – auksinės motinystės taisyklės, teigiančios, kad būti gera mama – reiškia paaukoti viską savo vaikų labui, pažeidimas. Nepaisyti savo poreikių dėl jų praktiškai privaloma. Atsiprašau, bet aš su tuo nesutinku.
Kai kuriems idėja, kad vaikai yra ne prioretizuoti, yra absurdiška. Kai viešai Facebook’e savo draugų paklausiau, kas šeimoje svarbiau – partneris, ar vaikai, pusė jų manė, kad vyrai turėtų būti svarbesni moterims nei vaikai. Galite įsivaizduoti, kokie sekė po to komentarai ir kokia arši buvo diskusija. Aš juos visiškai suprantu.
Neabejotina, kad ryšys tarp mamos ir vaiko yra nenutrūkstamas ir labai labai svarbus. Tačiau gerus, išpuoselėtus santykius su vyru matau kaip kažką naudingo visai šeimai. Iškeldama jo poreikius į pirmą vietą, sumažinu skyrybų tikimybę; taip padidinu mano vaikų galimybę augti su abiem tėvais. Esu tvirtai įsitikinusi, kad sveiki mūsų santykiai yra jų būsimų santykių pagrindas.
Manau, kad mes su vyru tiesiog privalome būti pirmasis geros santuokos pavyzdys, kuris bus vėlesniame gyvenime atkartojamas. Stebėdami mus vaikai sužino, kaip elgtis su savo partneriais ateityje, taip pat kaip partneriai turėtų su jais elgtis. Ši svarbi meilės pamoka neapsiriboja vien santuoka – kai vaikai išmoksta gerbti ir mylėti savo artimą, jų santykiai su kolegomis, artimaisiais, draugais taip pat gali būti tvirtesni.
Tikiu, kad augimas namuose su mylinčiais ir vertinančiais vienas kitą tėvais yra labai svarbus jų vystymuisi. Todėl savo vyrui skiriu pirmą vietą savo vertybių skalėje. Retai pasitaiko atvejų, kai mūsų lovoje rasite miegančius vaikus. Jei galime sau leisti tik vieną kelionę per metus, važiuojame vieni, o mums visai netrukdo, kad prašome vaikais pasirūpinti senelius ar kitus artimuosius.
Puikiai suprantu, kad mano ir vyro naudai reikia skirti laiko sau pailsėti ir pakalbėti apie ką nors kitą, o ne tik apie vaikus. Po kelerių metų mūsų sūnus ir dukra paliks mūsų namus, o kai tai atsitiks, aš noriu švęsti sėkmingai atliktą tėvystės darbą su mylimu žmogumi – o ne sėdėti tyloje su žmogumi, kuris man tapo svetimas, nes mes ilgus metus tolom vienas nuo kito.
Ar jūs sutinkate su tokia nuomone? Ar gali būti mylinti gera mama, jei jos prioritetas yra vyras, o ne vaikai?