Nepakartojamas tėvo ryžtas – 64-erių metų vyras per gamtos stichiją įveikė daugiau nei 45 kilometrus, kad nuvestų dukrą prie altoriaus

Kiekvieno tėvo svajonė yra pamatyti savo dukrą žengiančią prie altoriaus vestuvių dieną. Tačiau kartais gyvenimas meta tokius iššūkius, kurių nė vienas tėvas negalėtų numatyti iš anksto. Taip nutiko ir Davidui Jonesui – 64-erių metų vyrui iš Pietų Karolinos, kuriam teko stoti prieš gamtos stichiją, kad laiku suspėtų į savo dukros Elizabeth vestuves. Ši istorija, kupina tikėjimo, drąsos ir neįtikėtino ryžto, tapo įkvėpimo šaltiniu daugeliui, parodydama, kad tėviška meilė neturi ribų.

Davidas, savo kasdienybėje verslo treneris, išsiskyrė gebėjimu spręsti sudėtingas situacijas, tačiau niekas negalėjo jo paruošti tam, kas laukė prieš jo dukros vestuves. Rugsėjo 27 dieną jis ruošėsi trumpai kelionei į Johnson City miestą Tenesyje, tačiau situacija pasikeitė netikėtai, kai uraganas Helene smogė regione, sugriaudamas infrastruktūrą ir palikdamas po savęs chaosą. Nuožmus uraganas išplėšė tiltus, užtvindė kelius ir paliko daugybę žmonių įkalintų savo namuose.

Kas turėjo būti dviejų valandų trukmės kelionė automobiliu, virto tikru išgyvenimo išbandymu. Davidui, kaip ir daugeliui kitų, buvo užkirstas kelias judėti pagrindiniais keliais dėl policijos uždarytų kelių ir pranešimų apie nuplautus tiltus. Bet tėviška meilė nepaisė jokių kliūčių. „Aš turėjau būti ten, kad nuvesčiau savo dukrą prie altoriaus,“ – ryžtingai tvirtino Davidas, kai suprato, kad automobilis jo iki vestuvių vietos neatveš.

Nepaisydamas perspėjimų ir pavojų, Davidas nusprendė, kad jokia kliūtis jo nesustabdys. Jis paliko savo automobilį pakelėje, prisikrovė kuprinę su būtiniausiais daiktais – skutimosi rinkiniu ir lengva striuke nuo vėjo – ir pradėjo pėsčiomis eiti per tamsią ir chaotišką naktį. Davidas, kuris buvo patyręs maratono bėgikas, žinojo, kad laukia didžiulis fizinis ir emocinis išbandymas. Tačiau jo tikslas buvo aiškus – jis privalėjo spėti į vestuves laiku.

Kelionė pėsčiomis buvo pilna pavojų. „Atrodė, kad patekau į katastrofos filmo sceną“, – prisiminė Davidas, kai judėjo tarp užtvenktų kelių, griuvėsių ir nuplautų tiltų. Naktį lydėjo baimė ir nežinomybė, tačiau Davido užsispyrimas buvo nepajudinamas. „Turėjau tik vieną tikslą – pasiekti dukters vestuvių vietą, nesvarbu, kokia kaina“, – sakė jis.

Kelionėje Davidas ne kartą susidūrė su sunkumais, kurių buvo neįmanoma numatyti. Viename etape, kai bandė apeiti didelį griuvėsių krūvą, jis įklimpo purve, kuris veikė kaip gyva pelkė. „Tai buvo kaip siaubo filme“, – prisiminė jis. Davidas susidūrė su fizinėmis jėgos ribomis, tačiau jo noras pasiekti dukrą nugalėjo. Su didžiulėmis pastangomis jis išsivadavo iš purvo ir netgi sugebėjo surasti savo batą, kurį pametė kelyje. „Žinojau, kad be batų toliau keliauti negalėsiu“, – atviravo jis, suvokdamas, kad kiekviena smulkmena buvo svarbi šioje kelionėje.

Pakeliui jis nuolat susidurdavo su valstijos patruliais, kurie bandė jį sustabdyti. Kiekvieną kartą Davidas kantriai aiškindavo savo misiją – dukros vestuvės ir jo, kaip tėvo, pareiga būti šalia svarbiausią jos gyvenimo dieną. Nepaisant pavojų ir policijos perspėjimų, jis toliau žygiavo per audros nuniokotą kraštovaizdį.

Ryte, kai Davidas buvo nužygiavęs daugiau nei 40 kilometrų, jis jau buvo žinomas tarp vietos gyventojų ir policijos pareigūnų. „Mes visi kalbame apie tave – tu tikrai pasiryžęs kaip niekas kitas“, – sakė vienas policininkas. Šios pastangos, skirtos vienam tikslui, įkvėpė daugybę žmonių, o Davidas tapo tikra vietine legenda.

Likus vos keliems kilometrams iki vestuvių vietos, Davido kelionę pakeitė laimingas atsitiktinumas. Senas pažįstamas iš Texas Instruments laikų važiavo pro šalį ir pamatė jį. Netrukus jie kartu įveikė likusią kelio dalį, ir Davidas atvyko laiku – jo draugo namuose jam buvo paruoštas atsarginis kostiumas.

Vestuvių diena, kurią Davidas praleido lydimas sunkių išbandymų, tapo nepakartojama ne tik jam, bet ir visiems susirinkusiems. Šv. Marijos bažnyčioje vestuvės vyko žvakių šviesoje, nes uraganas išjungė elektros tiekimą. Ši aplinka, nors ir netikėta, sukūrė romantišką, šiltą atmosferą, kurią visi prisimins ilgai. „Tai buvo nepaprasta akimirka“, – sakė Davidas, kai pagaliau pasiekė savo tikslą – nuvedė dukrą prie altoriaus.

Per vestuvių tostą jis padovanojo jaunavedžiams raudoną reflektorių, kuris vedė jį tamsos metu. „Tegu šis reflektorius būna jums priminimas, kad svarbiausia yra apsaugoti vienas kitą, ypač tamsiu metu. Būkite vienas kitam šviesa, kaip jūs buvote man“, – palinkėjo jis Elizabeth ir jos vyrui Danieliui.

Ši istorija apie David Joneso nepalaužiamą ryžtą ir tikėjimą yra daugiau nei tiesiog kelionė per uraganą. Tai pasakojimas apie tėvišką meilę, kuri nepaisant visų kliūčių, visada ras kelią į savo tikslą. Elizabeth, sujaudinta tėvo pastangų, sakė: „Mano tėtis padarė viską, kad būtų šalia manęs per šią ypatingą dieną. Aš esu nepaprastai dėkinga.“