Niekas negalėjo patikėti, kad 11-metis sugebės pasirūpinti staiga apakusia, kojų netekusia mama. Štai kaip šiandien gyvena šeima, kurią kadaise užjautė visa Rusija

Mes dažnai skundžiamės gyvenimu, sunkumais, kurie mums iškyla kasdien. Tai gali būti ir sveikata, ir finansiniai sunkumai ar tiesiog depresija su noru, kad gyvenimas kažkaip pasikeistų į gera. Mes labai retai vertiname tai, ką turime, tad tikimės, kad ši istorija Jums apie tai primins – gyvename labai gerai, kur kas geriau, nei šios istorijos herojai.

Apie Igorį Trubnikovą ir jos mamą Svetlaną pasaulis sužinojo prieš keletą metų, kai mama ir sūnus nusifilmavo garsioje Rusijos laidoje “Pust govoryat”. Tačiau jų istorija prasideda kur kas seniau, nei pasirodymas laidoje… Svetlana viena augino sūnų, kurio tėvą girti kaimynai užmušė peiliu, kai berniukui buvo vos 3 metai.

Mama su sūnumi gyveno kaime, name, kuriame nebuvo jokių komunikacijų, tualetas buvo lauke, o vandenį kasdien tekdavo semti iš šulinio. Tačiau šie faktai nėra labai ypatingi, nes taip gyvena daugybė žmonių Rusijos ir ne tik provincijose. Sunkumai prasidėjo tada, kai Svetlana sunegalavo. Gulėdama ligoninėje ji sužinojo, kad turi rimtų bėdų dėl kraujotakos, o jos kojose dėl užsikimšusių kraujagyslių prasidėjo gangrena. Moteriai kojų negalima buvo išgelbėti, tad jas abi reikėjo amputuoti.

Tai buvo siaubinga žinia tada 11-mečiui Igoriui, kuris bijojo net pagalvoti, koks gyvenimas jo laukia su neįgalia mama. Jis jau tada suprato, kad jo vaikystė baigėsi tą pačią dieną, kai mama neteko kojų. Tačiau tamsus laikotarpis dar buvo tik prasidėjęs. Praėjus porai mėnesių po operacijos, kai Igoris su mama glaudėsi pas vyresniąją Svetlanos dukrą, moteris staiga apako. Tai galėjo būti operacijos ar kraujagyslių ligos pasėkmės, tačiau tikslios priežasties šeima nežino.

Staiga Svetlana tapo ne tik neįgalia moterimi be kojų, kuri priversta naudotis vėžimėliu tam nepritaikytuose namuose, bet ir visiška nerege, kuri nebegali pati pasidaryti daugiau absoliučiai nieko. Igoris dar kartą turėjo patirti smūgį, kuris jį, 11-metį, visiškai nubloškė į buvimą suaugusiuoju ir šeimos galva. Dukros namuose mamai ir broliui buvo sunku gyventi, nes visiems trūko vietos.

Tada Svetlana ir Igoris nusprendė grįžti į senus medinius namus kaime, kuriuose Igoris turėjo pasirūpinti absoliučiai viskuo. Jis prarado draugus, galimybę normaliai lankyti mokyklą ir mokytis, džiaugtis vaikyste, kuri staiga nutrūko. Šeima gyveno iš pašalpų, kurios sumažėjo, kai Igoris tapo pilnametis. Dar iki pilnametystės, Igoris ir Svetlana pasirodė televizijoje, kurioje jie papasakojo savo istoriją, šokiravusią milijonus žiūrovų.

Žinomumas jiems padėjo šiek tiek, nes atsirado gerų žmonių, norėjusių kažkaip padėti. Svetlanai buvo pagaminti kojų protezai, jiems buvo skirtas butas mieste. Tačiau kaip dažnai įvyksta, su skirtu butu buvo kur kas daugiau problemų, nei naudos. Nepragyvenę ten nei metų, Igoris ir Svetlana grįžo į senus namus, kuriuose jie jau mokėjo gyventi ir judėti. Skaudžiausia šioje istorijoje yra net ne tai, kaip pasikeitė moters gyvenimas dėl sveikatos sutrikimų. Skaudu yra pripažinti tai, kaip pasikeitė Igorio gyvenimas, kuris dabar yra labai sunkus.

Jis vos vos baigė 9 klases, o būdamas 18-kos, jis buvo pašauktas tarnauti kariuomenėje. Tarnyboms nerūpėjo, kad Igoris yra pirmutinis mamos globėjas, tad vaikiną išsiuntė į armiją, o rūpestį mama paliko jos dukrai, kuri pati augino mažamečius vaikus. Laimei, laikas tarnyboje praėjo greitai ir Igoris grįžo pas mamą ir toliau galėjo ja rūpintis.

Rusijos federacijoje neegzistuoja statistikos, kurios paskaičiuotų, kiek yra tokių šeimų, kaip ši. Tai yra vienas parodymas, kaip valstybė net nesidomi sunkumus išgyvenančiomis šeimomis, kurios paliktos suktis, kaip pačios gali. Džiugu, kad Igoris parodė tikrą vyriškumą ir susitvarkė su jam mestais gyvenimo iššūkiais.

Ši istorija, kad ir kokia liūdna bebūtų, yra puikus priminimas mums, kad gyvename labai gerai ir neturėtume ieškoti priežasčių skųstis. Sunku net įsivaizduoti, ką išgyveno šie žmonės, užversti problemomis vienu metu, o vaikui – tokiame amžiuje. Tebūnie tai pamoka mums visiems – gyvenimas yra toks, kokį mes jį priimame.

Viskas yra tik mūsų mintyse. Kai kurie žmonės gali skųstis, kad šiandien suvalgė ne tokius pietus, kokių jie norėjo, ar gavo ne tos spalvos rankinuką, apie kurį svajojo. Gyvenimas yra kur kas paprastesnis, kur kas mielesnis, jei vertinsime mažus gerus dalykus, kuriais esame apsupti. O šiai šeimai linkime tik pačių šviesiausių dienų ateityje, stiprybės, sveikatos ir geresnių laikų. Tikimės, kad už visą pasiaukojimą, savo gyvenimo mamai atidavimą, ateityje jį apdovanos karma nuostabiais dalykais.