Niekas nesuprato, kodėl berniukas, gimęs be rankų ir kojų, svajoja tapti policininku. Tačiau vienam žmogui ši svajonė neatrodo absurdiška, o to užtenka berniukui gyventi su šypsena

Visi žmonės dalinasi į tris tipus – pesimistus, realistus ir optimistus. Labai dažnai mes vieni kitų nesuprantame, nežinome, kodėl būtent taip veikia mūsų protas žiūrint į pasaulį. Be abejonės, pesimistai gyvena sunkiausiai, nes ši dalis žmonių gyvena perdėtai liūdnus gyvenimus, kuriuos pakeistų labai nedidelis požiūrio pokytis. Tik įsivaizduokite, kiek daugiau gali žmogus, kai šiek tiek pakeičia savo mąstymą…

Realistų tarp mūsų yra tikriausiai didžioji dauguma, jie žiūrėdami į bet ką remiasi faktais, savo jau nutikusia patirtimi ir labai retai galvoja, kad galėtų būti geriau, nei vidutiniškai. Būtent tokie žmonės labai dažnai “nurašė” berniuką vardu Harrison Humphries, nes jo svajonės ir ateitis daugeliui atrodė pakankamai niūrios, o jo svajonės – nerealios.

Harrison gimė be rankų ir su neišsivysčiusiais ir net neegzistuojančiais kojų kaulais. Nuo pirmų dienų ligoninėje berniuką apsupo realistai ir pesimistai – medikai – kurie sakė, jog Harrison niekada nevaikščios, niekada nieko pats negalės pasidaryti, jis negalės net pats valgyti. Tačiau 6-metis šiandien daro tiek, kiek jam reikia. Jis vaikšto, savarankiškai ir susišukuoja, valo savo dantis ir valgo – tik naudodamas savo pėdutes.

Jis paneigė daugybę priešiškų nusistatymų ir net nesiruošia nustoti tą daryti. Tikriausiai berniukas gimė ir buvo užaugintas tikru optimistu, nes būdamas net tokio jauno amžiaus jis jau turi svajonę užaugus tapti policininku arba detektyvu. Kai berniukas pasidalina savo svajone su kitais, daug žmonių “pakraipo nosį”. Mažai kas įsivaizduoja, kaip neįgalus žmogus gali nesudėtingai funkcionuoti tokiame darbe. Tačiau juk visada kažkas turi būti pirmas – galbūt Harrison bus tas, kuris atidarys naujas galimybių duris neįgaliesiems?

Nepaisant savo vidinės stiprybės, vien mamos palaikymo berniukui nebuvo gana. Jis jautė, kad jo svajonė gęsta sulig kiekviena skeptiška reakcija iš aplinkinių. Tačiau viskas pasikeitė tada, kai žaisdamas su mama parke, Harrison pamatė patruliuojantį pareigūną. Uniformuoti policininkai yra berniuko silpnybė, jo herojai, todėl nenuostabu, kad Harrison nesidrovėjo pakalbinti tą dieną tvarką prižiūrėjusį pareigūną Rolf Seiferheld.

Matydama, kaip su jos sūnumi bendrauja nepažįstamas policininkas, Harrison mama greitai susijaudino. Ji pamatė, kaip pareigūnas Rolf žiūri į Harrison – taip pat, kaip ir į bet kokį kitą vaiką. Jau pirmo pokalbio metu Rolf nematė berniuko trūkumų, negalios, o tai padėjo Harrison jaustis kur kas maloniau. Harrison buvo sužavėtas ir negalėjo nustoti uždavinėti klausimus savo herojui.

Nuostabiausia buvo tai, kad pareigūnas Rolf nė trupučio nesutriko ir mielai bendravo su vaiku tiek, kiek jis norėjo. Dar svarbiau – pirmą kartą pamatęs Harrison, Rolf net neabejodamas pasakė jam – „Tu gali padaryti viską, apie ką tik pasvajosi ir ko norėsi“. 

Be abejonės, Harrison vieno susitikimo buvo negana. Todėl jo akys nušvito, kai pareigūnas pasiūlė susitikti parke su jo mama dar kartą. Rolf norėjo pakurstyti berniuko smalsumą ir suteikti jam daug daugiau informacijos apie jo svajonių darbą.

Rolf net sekundei negalvojo, kad ši svajonė Harrison nėra pasiekiama, o tai yra pati geriausia reakcija, kokios gali tikėtis mama, kurios sūnaus sugebėjimais abejoja daugelis. Taip vienas susitikimas tapo tradicija ir dabar kiekvieną penktadienį Harrison susitinka su patruliu ir yra kone geriausi draugai. Rolf prisipažino, kad tapti mentoriumi tokiam berniukui yra didžiausia garbė jam pačiam.

Kai jis paklausė berniuko, kodėl jis nori tapti policininku, jis atsakė: “Aš noriu padėti žmonėms tapti geresniais”. Tas pats motyvas kadaise pastūmėjo ir patį Rolf siekti policininko karjeros. “Aš visada tikėjau, kad su kitais reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi”. Tikra tiesa, kad šis principas yra pamatinis šių dviejų draugų gyvenimuose.

Nuostabiausia šioje istorijoje tai, kad vienas žmogus gali pakeisti kito žmogaus gyvenimą su labai nedidelėmis pastangomis. Harrison abejojo visą gyvenimą dauguma jį supusių žmonių. Daugumai vaikų ir suaugusiųjų jis yra kitoks, dažnai – prastesnis dėl savo negalios. Tačiau tiesa yra ta, kad viskas yra įmanoma. Niekas jau nenustebtų, jei tuo metu, kai Harrison bus pilnametis, egzistuos pažangiausios technologijos, kurios leis jam turėti bionines rankas.

Gali būti, kad būdamas ir be rankų jis sugebės dirbti absoliučiai be problemų, lygiai taip pat, kaip jis daro daug ką savarankiškai jau dabar. Džiugu, kad berniukui pasisekė sutikti žmogų, kuris jį palaiko ir sustiprina. Nuostabu būtų, jei kiekvienas žmogus turėtų tokį draugą, kuris jus pakylėtų ir pasakytų – tu gali!