Tėvo širdis dužo, kai jo 7-metis sūnus prisipažino, jog nebenori gyventi. Berniuką mokykloje vadino išsigimėliu, tačiau vyras turėjo ką pasakyti tiems vaikams ir jų tėvams

Vienas iš svarbiausių ginklų kovojant prieš patyčias yra viešumas. Tai kalbėjimas apie patiriamas patyčias, apie tai, kokią žalą jos neša su savimi ir kaip žmones gali visam gyvenimui pažymėti randais skaudūs žodžiai. Tai bandymai išsiaiškinti, kodėl vaikai renkasi būti agresoriais ir pulti kitokį, kas už to slypi ir kaip tai pakeisti.

Kalbėti apie tai niekada nebus gana, tad šiandien Ethan istorija yra puikus priminimas, kad kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie patyčių naikinimo – išmokydami vieni kitus (ir save pačius) gerbti kitą žmogų jau čia ir dabar. 7-metis Jackson Bezzant visą savo trumpą gyvenimą žinojo, kad jis nėra toks pats, kaip kiti. Ir jo tėvai žinojo, kad sūnui teks pagelbėti susitvarkyti su nemaloniais, bejausmiais žmonėmis, tačiau niekas negalėjo pasiruošti tam emociniam skausmui, kurį vaikas patirs mokykloje.

7-metis jau žino, ką reiškia kasdienės priekabės ir pašaipos mokykloje. Jackson gimė su retu Treacher Collinso sindromu. Tai liga, kurios metu berniuko išvaizda formavosi deformuota. Labiausiai skiriasi berniuko veidas, nes Treacher Collins sindromas lemia netaisyklingą kaukolės ir veido bruožų formavimąsi. Tėvas numanė, kad sūnus sulauks patyčių, tačiau to, kad jį kasdien vadins išsigimėliu, jis nesitikėjo.

Sūnus jau ne kartą pasakojo tėvui, kaip iš jo šaipomasi. Vyras nuo pat mažų dienų kalbėjosi su savo sūnumi įtikindamas jį, kad jis nėra monstras ir išsigimėlis, o toks pats šaunus ir talentingas berniukas, kuriam visas gyvenimas priešaky.  Dan ne vieną kartą bandė kalbėtis ir su mokytojais, ir su mokyklos administracija, tačiau jo pastangos buvo bevaisės.

Vieną dieną Jackson pasakė tai, ką tėvą sugniuždė galutinai. Berniukas galvojo apie savižudybę, nes jis nebenorėjo gyventi ne tik savo kūne, kuris visiems nepatinka, bet ir tokiame žiauriame pasaulyje, kuriame niekas nenori jo priimti ir su juo draugauti. Dan sūnui nematant pravirko. Jo viduje virė daug emocijų, kurias jis nebegalėjo laikyti savyje.

Jis nusprendė parašyti tai, kas ilgą laiką kaupėsi jo viduje viešai ir kreiptis į visus tėvus, visą bendruomenę su pagalbos prašymu. Štai ką jis parašė facebook tinke:

“Šiandien plyšo mano širdis. Mano širdis nori iššokti iš krūtinės iš skausmo. Šis jaunuolis – tai mano sūnus Jackson. Kasdien jis susiduria su nepamatuojamu kiekiu pašaipų ir įžeidinėjimų mokykloje, vaikų žaidimų aikštelėse, gatvėje. Kasdien bendraamžiai jį vadina išsigimėliu, monstru, bjaurybe. Šiandien jis prabilo apie savižudybę, po jam dar net nėra 8-eri!

Jackson papasakojo, kad visi jo nekenčia ir jis nebenori gyventi. Nesuprantantys savo veiksmų padarinių vaikai į jį mėto akmenimis, vadina baisiais žodžiais.  Prašau stabtelkite minutei ir įsivaizduokite, kad tai jūsų vaikas. Stabtelkite minutėlei ir paaiškinkite savo vaikams apie specialiųjų poreikių vaikus. Apie vaikus, kurie yra kitokie. Papasakokite jiems apie atjautą ir meilę kitam. 

Jo liga vadinasi Treacher Collinso sindromas – galbūt pasiskaitykite patys apie tai. Net suaugę kartais nemoka paslėpti savo veido išraiškos, kai pamato mano berniuką. Jūs ir jūsų vaikai turite susipažinti su įvairiais atvejais, kai reikia suprasti, kodėl kitas žmogus yra kitoks. Mes to nepasirinkome. Jackson nepasirinko gimti toks, koks gimė. Jis per savo gyvenimą iškentėjo jau daug fiziškai skausmingų procedūrų, gydymų, operacijų. Jam tikrai nereikia patirti ir emocinio skausmo, kuris verčia žmogų pasirinkti mirtį. Švieskite savo vaikus, pasidalinkite šiuo įrašu. Taip neturėtų būti, nei vienam žmogui.”

Nors Dan siekė, kad jo įrašą perskaitytų bent jau artimiausias jo pažįstamų ir draugų ratas, jo žodžiai pasiekė kur kas daugiau širdžių, nei jis tikėjosi. Jo įrašas netikėtai sulaukė milžiniško dėmesio ir palaikymo. Būtent šios žinutės dėka, jo sūnui daugiau neteko mokykloje kęsti patyčių, o buvę jo skriaudėjai tapo jo draugais ir dabar jį saugo.

Tik viešumas, tik maldavimas pasikeisti, kuris pagaliau pasiekė bendruomenės suaugusiuosius, padėjo situacijai pasitaisyti. Pokalbis, švietimas, supratimas – tai pirmieji įrankiai, kovoje su patyčiomis.  Dan norėjo pabrėžti, kad patyčios – ne tik mokytojų problema. Švietimas ir auklėjimas prasideda namie, todėl jis kaip tėvas ragino kitus tėvus prisiminti, kad savo vaikus reikia mokyti pirmiausia žmogiškumo.