Visi stebėjo policininką, iš parduotuvės išsivedusį moterį, kuri pavogė 5 kiaušinius. Praeivių akys išsiplėtė, kai pareigūnas neuždėjo moteriai antrankių, o vietoje to – ją apsikabino

Moralinė dilema – ar pavogtumėte kepalą duonos savo badaujančiai šeimai – egzistuoja taip seniai, kaip ir pati žmonija. Kodėl filosofai šimtmečiais analizavo šį klausimą, yra akivaizdu – vogti yra negerai, bet ir palikti savo badaujančią šeimą be maisto yra irgi negerai. Kas svarbiau? Kuris nusižengimas yra mažesnis? Be abejonės, daugelis iš mūsų atsakytų, kad badaujanti šeima yra kur kas svarbesnė problema, nei kito žmogaus nuostolis nuo pavogtos duonos.

Tą pačią išvadą padarė ir moteris, kuri parduotuvėje norėjo pavogti 5 kiaušinius savo ilgai nevalgiusiems anūkams. 47-erių Helen Johnson buvo vienintelė savo anūkų globėja.  Kai kurie iš mūsų gali nesuvokti, kaip įmanoma likti vos su vienu doleriu kišenėje, tačiau realybė yra gasdninančiai skaudi.

Šiaip, viskas yra labai elementaru – kai gauni konkrečią, nedidelę pinigų sumą pragyvenimui, ji labai greitai išsileidžia visiems prioritetiniams dalykams. Stogui virš galvos, komunalinėms sąskaitoms, maistui.

Skaudu suvokti, kad kai kurios šeimos visada turi žymiai mažiau, nei jiems reikia labai paprastam išgyvenimui. Helen priklauso šiai grupei, tad kai jos kišenėje buvo vienas doleris, kurio neužteko net pilnai pakuotei kiaušinių, ji nusprendė juos pavogti. Ji įdėjo 5 kiaušinius į kišenę, tačiau ją pastebėjo parduotuvės darbuotojai. Buvo iškviesta policija, o kiaušiniai kišenėje be abejonės sudužo.

Atvykusi policija išsivedė Helen į automobilių stovėjimo aikštelę, kur juos stebėjo būrys smalsuolių. Su apsiverkusia moterimi tą dieną kalbėjo pareigūnas William Stacy. Iš toli visi praeiviai stebėjo jų interakciją, tikėdamiesi, kad moteriai bus uždėti antrankiai ir ji bus įsodinta į policijos automobilį. Tačiau visų akys iššoko ant kaktos, kai William apsikabino verkiančią moterį ir laikė ją savo glėby – visai nenorėdamas jos nubausti, veikiau atvirkščiai – ją paguosti.

Pareigūnui užteko vos poros minučių ir vos kelių Helen gyvenimo detalių tam, kad jo širdyje pabustų atjauta. Jis nuėjo į tą pačią parduotuvę, nupirko moteriai tuziną kiaušinių ir palinkėjo jai sėkmės. Tai buvo nuostabi akimirka, kai teisėsaugos pareigūnas pasielgė prieš savo darbo diktuojamas taisykles ir parodė paprasčiausią žmogiškumą. Helen buvo laisva, galėjo tą dieną pamaitinti anūkus, tačiau jos problemos ties tuo nesibaigia. Apie tą patį galvojo vyrai, grįžę į nuovadą.

Jie nusprendė, kad mažiausia, ką jie gali padaryti tam, kad tai nepasikartotų, yra susimesti pinigais į bendrą krūvą ir aprūpinti šeimą maistu. Kadangi jie pildė įvykio raportą, jie žinojo Helen namų adresą. Jau kitą dieną atvažiavę pareigūnai beldėsi į moters duris, kuri nesitikėjo pamatyti tokio vaizdo.

Helen galėjo dar kartą stipriai apsikabinti vyrukus, kurie jai ir jos šeimai linkėjo tik paties geriausio. Moteris buvo priblokšta to, kiek daug maisto produktų jie atvežė. Ji užpildė visą šaldytuvą, visas spinteles ir stalviršius. Helen akyse buvo džiaugsmo ašaros, nes to ji tikrai nesitikėjo iš policijos pajėgų. JAV egzistuoja labai sena ir skaudi rasizmo problema, o afroamerikiečiai labai dažnai tampa policijos pareigūnų, kurie į juos žiūri kitaip, aukomis.

Dėl tokių vagysčių ar pačių smulkiausių nusikaltimų afroamerikiečiai labai dažnai praranda net savo gyvybes nuo policijos ginklų. Helen ir šios policijos nuovados pareigūnų draugystė ir palaikymas buvo lyg šviežio oro gurkšnis labai supriešintoje visuomenėje. Iš tiesų, labai malonu matyti, kad policija moka ne tik bausti, bet ir iš tiesų saugoti mūsų visuomenę ir jai padėti.

Retai girdime, kad teisėsauga išpildo savo pagrindinį šūkį, tad džiugu, kad egzistuoja tokie žmonės, kurie į darbą ateina ne tik nusiteikę bausti, gaudyti, primušti ir kitaip dominuoti virš kito. Žmogiškumas, nuoširdus rūpestis kitais yra tai, kas šį pasaulį daro gražesniu.