Kai gydytojai siūlė nėščiai moteriai abortą, o ji atsisakė, būsimą mamą pavadino “drąsia”. Iš tikrųjų – tai, kam pasiryžo ši moteris, negalėtų padaryti dauguma iš mūsų

Nėštumas daugumai moterų yra tikra palaima. Tai natūralus ir pats tikriausias gamtos stebuklas, kurio galutinis rezultatas yra toks didelis – nauja gyvybė. Moterys gimdė jau tūkstančius metų, tai yra absoliuti mūsų gyvenimo norma. Tačiau šis procesas net mūsų moderniais laikais kelia milžinišką susižavėjimą tuo, kaip sudėtingai ir stebuklingai veikia gamta bei žmogaus gyvybė.

Kai Royce ir Keri Young sulaukė žinios apie šeimos pagausėjimą, jų širdys turėjo nepamatuojamą kiekį laimės. Sūnų auginanti pora įsivaizdavo, kaip idealiai formavosi jų šeimos dėlionė. Sūnus greitai turės sesutę ar broliiuką, o tėvai turės savo seniai išsvajotą dviejų vaikų kompaniją. Keri ir Royce svajojo daug, kol jų nesustabdė gydytojai, skubiai pasikvietę juos pokalbiui po ultragarso tyrimo 19-tą nėštumo savaitę.

Tai buvo įprasta planinė procedūra, tačiau gydytojo griežtumas susitikti kuo greičiau kėlė didelį nerimą. Grįžę pas gydytoją į kabinetą, pora sulaukė pačios baisiausios žinios, kurią jie galėjo tuo metu išgirsti. Jų būsimoji dukra turi didelių vystymosi sutrikimų. Medikai diagnozavo anencefalija – sutrikimą, kai vaiko smegenys visiškai nesivysto. Buvo aišku, kad tėvai niekada neužaugins savo dukros, nes išgyvenimo šansai tokiems vaikams beveik visada yra 0 procentų.

Ji turėjo mirti, tik klausimas buvo – kada. Medikai iš karto pasiūlė iššaukti priešlaikinį gimdymą kuris prilygtų abortui. Tačiau egzistavo ir kitas variantas, kuris skamba lygiai taip pat, kaip ir yra iš tikrųjų. Pora galėjo išnešioti kūdikį iki galo ir pamatyti kaip jis miršta, laikant jį savo rankose. Sunku suvokti tą praradimo skausmą, kai dar nesi nieko praradęs, tačiau jau išgyveni faktą, kuris neišvengiamas. Keri reikėjo pasirinkti, ką daryti. Iš esmės pasirinkimas buvo toks – nutraukti nėštumą, arba pagimdyti dukrelę ir paaukoti jos organus po greitos mirties tiems, kam to reikėtų.

Galima būti didžiausiu abortų priešininku, tačiau ši dilema buvo kur kas sudėtingesnė – ar nutraukti nėštumą dabar ir gyventi, gedėti toliau, ar pasiruošti dar sekančias 20 savaičių nugyventi su mintimi ir pasiruošimu pagimdyti vaiką, bet jo niekada neparsivežti namo? Tai buvo labai sunkus sprendimas, tačiau šioje situacijoje Keri ir Royce reikėjo surasti kažkokią prasmė ir tikslą. Jei mažylė neturi šansų gyventi net parą ar keletą valandų, jie norėjo leisti jai per savo trumpą gyvenimą padaryti kažką tokio, ką normalų gyvenimą gyvenantys žmonės nepadaro per daugybę metų.

Buvo priimtas sprendimas išnešioti mažylę Eva iki galo ir leisti jai paaukoti savo organus, jei tai bus įmanoma. Pora manė, kad sekančios 20 savaičių bus sunkiausios jų gyvenime, tačiau buvo atvirkščiai – jie nematė Eva, tačiau galėjo ją jausti, jus judesius, spyrius, net žagsėjimą pilve. Tai, kad Keri pasiryžo tokiam drąsiam žingsniui, išnešioti Eva nepaisant aiškios pabaigos, kėlė didelį susižavėjimą ir pripažinimą ne tik iš vyro, ne tik iš artimųjų, net gydytojų, bet ir tūkstančių nepažįstamųjų, kurie sužinojo apie jų istoriją.

Visos šalies akys ir ausys buvo atsuktos į šią šeimą, nes visi kartu laukė tos sunkios lemtingos dienos. Kad ir kaip medikai, visa ligoninė ir patys tėvai tam ruošėsi, viskas vis vien įvyko ne taip, kaip jie planavo. Staiga Keri pajuto, kad mažylė pilve absoliučiai nejuda. Jie kuo skubiau nuvyko į ligoninę ir buvo sugniuždyti sužinojus, kad Eva iškeliavo anksčiau, nei visi tikėjosi. Visos viltys dėl donorystės taip pat dužo, tad visos pastangos buvo bereikšmės.

Keri ir Royce lūkesčiai ir viltys sudužo, kol jiems nepaskambino organizacija, glaudžiai su jais bendravusi iki lemtingos dienos. Žinia apie tai, kad bent jau mažylės akys gali būti paaukotos, išgelbėjo viską. Tai nebuvo gyvybės ar mirties klausimas, kurį Eva galėjo išspręsti, tačiau jos akys pakeis kažkieno gyvenimą kardinaliai, o to tėvams pakako. Jie net nežino, kokios spalvos buvo Eva akys.

Tėvai ją palaikė keletą minučių ir turėjo atsisveikinti, kaip buvo planuota. Tai, per ką perėjo ši pora, yra tarsi iš fantastinės knygos. Kaip bebūtų gaila, tai įvyko realybėje, kurioje jiems teko gyventi. Tačiau viskam praėjus, liko patirtis, prisiminimai, trauma, bet tuo pat metu ir priminimas apie Eva, kuri bet kuriuo atveju gimė ir buvo šiame pasaulyje labai trumpai.

Dar po pirmojo echoskopo, susitikime su gydytojais, Keri profesionalų buvo laikoma kaip labai drąsi moteris su neįtikėtina stiprybe. Ji pasiryžo neįtikėtinam žingsniui, apie kurį ji niekada nepamirš, kaip nepamirš ir daugybė žmonių, laikiusių už ją ir jos šeimą kumščius. Gyvenimas ir gyvybė yra labai trapūs dalykai, o ne viskas šiame pasaulyje yra garantuota. Vertinkime tai, ką turime, tuos, kuriuos turime, tokius, kokie jie yra.