Pamačiusi gražią šeimą, valgančią ledus, praeivė panoro ją nufotografuoti. Tik po keletos dienų ji iš netikėtų žinučių sužinojo, kokią paslaptį slėpė ši niekuo neišsiskirianti šeimyna

Nors mes puikiai suprantame, kaip svarbu įamžinti gražias mūsų gyvenimo akimirkas nuotraukose, vos ne kas antras žmogus nemėgsta būti priešais fotoaparato objektyvą. Dažniausiai mes kompleksuojame ar manome, kad nesame fotogeniški, tačiau tuo pat metu prarandame galimybę išsaugoti prisiminimą, į kurį kada nors pažiūrėjus nebūtų svarbu absoliučiai jokie išvaizdos trūkumai. Kartais reikia gerai pagalvoti, kad nuotraukose mes turime išsaugoti ne mūsų išvaizdas, o emocijas, džiaugsmą, puikų laiką kartu su artimaisiais.

Tą kuo puikiausiai supranta Joyce Rhinehart, kuri ne tik pastoviai fotografuoja savo anūkus, bet ir mėgsta būti ta fotografe, kuri bando pagauti daugybę kadrų švenčių ar susitikimų metu. Joyce galbūt turi menišką gyslelę, o gal ji turi puikią nuojautą, kokia akimirka yra nepaprastai graži ir verta įamžinimo nuotraukoje.  Moteris retai kada žavėjosi peizažais ar net kerinčiais gamtos sutvėrimais, nes labiausiai ją traukė žmogiškas artumas, džiaugsmas ir natūrali, paprasta, gera emocija.

Ne veltui visą jaunystę Joyce praleido nešiodamasi sunkią, bet labai gerą fotoaparatą, kurį vyresniame amžiuje ji iškeitė į išmanųjį telefoną su ne ką blogesniu objektyvu. Vieną dieną Joyce su anūkais apsilankė ledainėje, kurioje jie mėgavosi saldžia akimirka. Joyce be abejonės po ranka turėjo telefoną, kuriuo ji fotografavo dešimtis vaikų nuotraukų.

Išėjus iš ledainės Joyce akį patraukė šeimyna, sėdėjusi prie ledainės. Mama, tėtis ir du jų vaikai atrodė laimingi ir besimėgaujantys trumpa malonumo akimirka. Moteriai knietėjo įamžinti tokį mielą vaizdą, todėl įsidrąsinusi ji priėjo prie jų ir paklausė, ar jie nenorėtų gražios šeimyninės nuotraukos. 

Netrukus visi šypsojosi ir pozavo nuotraukai. Joyce tai nebuvo pirmas kartas, kai ji pasisiūlo nepažįstamiesiems padaryti nuotraukų, tą ji pastoviai daro atostogų metu užsienyje. Moters anūkė greitai persiuntė močiutės padarytą nuotrauką iš jos telefono į nepažįstamos šeimos telefoną, atsisveikino ir nuėjo savo keliais. Joyce buvo laiminga, kad galėjo padaryti paprastą paslaugą šeimai, apie kurią ji galvojo iki pat vėlyvo vakaro. Ji sugalvojo, kad smagu būtų pasidalinti šia gražia, kone reklamine nuotrauka tos pačios ledainės puslapyje Facebook.

Ši nuotrauka labai tiko prie kitų žmonių nuotraukų, nes joje buvo tarsi reklama ledainei, kurioje šeimos gali pasimėgauti laiku kartu ir, be abejo, skanėstu. Joyce po to vakaro net pamiršo apie įkeltą nuotrauką, tačiau netrukus apie ją jai priminė netikėtai užplūdusios žinutės ir pranešimai apie komentarus. Joyce nusprendė užeiti ant nuotraukos ir pažiūrėti, apie ką ten diskutuoja žmonės. Daugybė žmonių dėl kažkokios priežasties po nuotrauka paliko daug liūdnų ir verkiančių veidelių.

Joyce buvo keista, kad ši graži ir geras emocijas kelianti nuotrauka sulaukė neįprastų komentarų. Tačiau nežinioje moteris neliko labai ilgai. Dienos pabaigoje ji gavo žinutę iš nepažįstamo vyro. Na, nepažįstamas jis buvo tik dalinai. Tai buvo tėvas iš tos pačios šeimos nuotraukos, kurią ji padarė šalia ledainės. Jis parašė Joyce:

“Miela Joyce, Jūs nufotografavote mane ir mano šeimą prie ledainės birželio 8-tą dieną. Norėjau jums pranešti, kad mano žmona vakar mirė. Ši jūsų padaryta nuotrauka buvo paskutinė, kurioje mes visi kartu. Norėjau jums iš visos širdies padėkoti už jūsų gerumą tą dieną, man tai reiškia ypatingai daug. Ačiū iš visos širdies.”

Tik tada Joyce suprato, kodėl ji pajuto tą instinktą prieiti prie nepažįstamųjų su neįprastu pasiūlymu. Nors moteris nuotraukoje atrodo niekuo neišsiskirianti iš minios, iš tiesų ji kovojo su labai sunkia liga. Tą dieną šeima pasinaudojo proga ir praleido vieną gražiausių paskutinių dienų moters gyvenime. Joyce nieko nežinodama pajuto, kad tie žmonės turi būti būtinai ten ir tada įamžinti nuotraukoje, kuri taps jų paskutine bendra šeimos nuotrauka.

Pati to nežinodama, Joyce padovanojo šeimai neįkainojamą dovaną – akimirką, kurią jie galės prisiminti daugelį metų. Ši istorija sujaudino milijonus skaitytojų visame pasaulyje, nes Joyce visiškai netyčinis geras darbas nepažįstamųjų atžvilgiu tapo neįkainojama dovana gedinčiai šeimai.

Tai tik dar kartą įrodo, kokią nepamatuojamą vertę gali turėti vienas mažytis geras darbas kitų labui. Prisiminkime tai kitą kartą ir apdovanokime nepažįstamąjį šypsena, kokia nors paslauga – tarkim, atidarant jiems duris parduotuvėje, ir t.t. Galbūt kam nors nušviesite dieną ir padėsite būdais, apie kuriuos net neįsivaizduojate.