Biologinė mama netikėjo, kad be rankų gimusi dukra gali turėti bet kokią ateitį. Tačiau ją įvaikinusi pora manė visiškai kitaip – šiandien mergina džiaugiasi užaugusi ne Rusijoje

Kartais įdomu pafantazuoti, kaip gyventume, jei būtume gimę kitoje pasaulio vietoje, kitoje šeimoje. Iš tiesų įdomu tai, kad tai, kur gimstame, nulemia mūsų tolimesnį gyvenimą. Atrodo, kad gimstame konkrečiu laiku, konkrečioje šeimoje ne veltui ir kad mūsų lemtis jau yra parašyta. Kai Inga gimė, atrodo, jos likimas nuo pirmų dienų buvo parašytas labai tamsiais tonais.

Net jos biologinė mama nematė jokios dukros ateities. Inga gimė gimė Rusijoje su įgimtu defektu – aplazija. Biologinė motina atsisakė savo dukrelės, tačiau po dviejų metų Ingą įsivaikino pora iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šiandien merginai jau 22-eji, o jos gyvenimas susiklostė visiškai kitaip, nei visi įsivaizdavo jos vaikystėje.

Ingos mama pastojo būdama labai jauna. Tėvai liepė dukrai gimdyti, sakydami, kad prisidės finansiškai ir padės užauginti mergaitę. Tačiau kai gimė Inga, jie pradėjo spausti jauną mamą iš visų pusių, jog ši atsisakytų kūdikio. Nei biologinė mama, nei Ingos seneliai negalėjo ramia širdimi priimti fakto, kad jų šeimoje gimė vaikas su tokia negalia.

Galima tik įsivaizduoti, kas dėjosi jų galvoje – Ingai visada reikės pagalbos, ji niekada nebus savarankiška, ji sugadins visų gyvenimus ir bus pati visada labai nelaiminga. Tas mažas vaikas atrodė kaip prakeiksmas savo šeimai. Iš dalies, tai suprantama – Rusijoje gyvenimas neįgaliems žmonėms nėra labai palankus. Rusijoje neįgalūs žmonės stigmatizuojami, jų bijoma, vis dar manoma, kad jie nieko negalės pasiekti.

Nors biologinei Ingos mamai buvo sunku atsisakyti dukros, ji vis dėl to priėmė šį sprendimą. Ir, laimei, jis nulėmė laimingą mergaitės gyvenimą svetur, mylinčioje ją šeimoje. Danielius ir Dženifer (naujieji Ingos tėvai) padarė viską, kad mergaitės gyvenimas būtų kuo lengvesnis. Tuo pat metu, jie nesustojo suteikti meilę ir kitiems vaikams, kuriems to reikėjo.

Pora be Ingos įsivaikino dar 5 vaikus, kurie dabar užaugo ir tapo labai sėkmingi. Jų dažnai buvo klausta, kodėl mergaitei nebuvo sukurti protezai. Kurį laiką naujoji šeima neturėjo pinigų brangiems protezams, tačiau taupyti jiems vėliau dingo visa prasmė. Mergina išmoko viską daryti su savo kojų pirštais: valgyti, piešti, groti violončele ir netgi vairuoti automobilį.

“Bandžiau gyventi su protezais, tačiau tai ne itin patogu. Esu įpratusi viską daryti kojomis ir man jų tiesiog nebereikia. Jų galbūt reikėjo anksčiau, bet tikrai ne dabar“ – sako Inga. Šiandien merginos gyvenimas yra ne tik labai normalus, bet ir laimingas. Ji baigė teisės studijas, susitikinėja su išvaizdžiu vaikinu, kurį myli visa Ingos šeima.

Atrodo, kad viskas susiklostė geriausia linkme, taip, kaip niekas negalėjo net pasvajoti. Šiandien mergina didžiuojasi savo išvaizda ir savo negalią paverčia privalumu. Išvaizdi mergina save lygina su garsiu meno kūriniu – Milo Venera, kuri taip pat yra be rankų, o ja grožisi visas pasaulis Luvro muziejuje.

“Net nežinau, kaip mano gyvenimas būtų pasisukęs, jei būčiau augusi Rusijoje. JAV su neįgaliaisiais elgiamasi labai pagarbiai ir jie neišskiriami iš bendros minios. Neįgaliesiems sukuriamos sąlygos, kurių dėka jie gali jaustis visaverčiais visuomenės nariais“ – sako mergina.

Akivaizdu, kad vaikystė ir jaunystė vakaruose tokiam žmogui kaip Inga išėjo tik į naudą. Gyvendama JAV, ją mylinčioje šeimoje, mergina turi visas galimybes atskleisti savo talentus ir pasinaudoti milžiniška jūra gyvenimo galimybių. Tikimės, kad jos gyvenimą ir toliau lydės sėkmė.