Garbaus amžiaus vienišai moteriai teko priimti sprendimą išsikraustyti į slaugos namus. Ji buvo mylima kaimynystėje, tačiau negalėjo tikėtis to, ką dėl jos padarys šimtai apylinkės gyventojų

Mes dažnai manome, kad draugystė tarp skirtingų kartų neegzistuoja. Dažnai įsivaizduojame, kad giminystės saitais nesusiję senukai ir jaunimas negali užmegzti ryšio dėl pernelyg didelės atskirties gyvenimo būde ir t.t. Tačiau jei į tai labiau įsigilintume, juk pasidarytų greitai aišku, kad draugystės pagrindas yra paprasčiausias gerumas ir nuoširdumas.

Šie du dalykai gali susieti ne tik įvairaus amžiaus, bet ir įvairių kultūrų, rasių bei pažiūrų žmones. Tą patyrė ir Tinney Davidson, kuri kartu su vyru 2007-aisias persikraustė į naujus namus, kurie buvo netoli mokyklos. Kasdien jų gatve eidavo šimtai vaikų, kuriuos Tinney mėgo stebėti. Visiškai natūraliai, kai senolė sedėdavo prie lango ir jos bei vaikų žvilgsniai susidurdavo, ji entuziastingai jiems mojavo ir šypsojosi.

Tai buvo labai mielas ir paprastas gestas, kuris pačiai senutei suteikdavo labai daug laimės. Ji galbūt šiek tiek nustebo, kad tiek pat gerų emocijų rytinis pasisveikinimas suteikė ir vaikams, kurie eidami pro juos namus jau laukdavo jos šypsenos ir mojuojančios rankos. Tinney tapo šimtų vaikų drauge, nors tam nereikėjo net su jais kalbėtis, o tiesiog pamojuoti ir mintimis jiems palinkėti geros dienos mokykloje.

Tinney rytinis ritualas tapo absoliučia kasdienybe, kurią ji tęsė net po skausmingos vyro netekties. Per šitiek metų, vaikai ne tik praeidavo ir pamojuodavo jai, bet kartu su tėvais aplankydavo senutę, kuri labai džiaugėsi svečių kompanija. Tinney tapo bendruomenės simboliu, labai saugomu žmogumi, apie kurį visi negailėjo gerų žodžių. Tačiau viskam visada ateina galas – kaip sakoma posakyje – “Ir tai praeis”.

88-erių Tinney dėl amžiaus ir sveikatos teko priimti sunkų sprendimą – palikti savo mylimus namus, mylimą kaimynystę ir persikraustyti į senelių slaugos namus. Ji žinojo, kad tai – teisingas sprendimas, tačiau buvo labai skaudu užbaigti savo tradiciją palydėti vaikus su šypsena ir pasilabinimu, nes tai suteikė jai daug džiaugsmo. Ji žinojo, kad vaikai, jų tėvai, visa mokykla irgi džiaugėsi turėdami ją šalia, tačiau ji negalėjo įsivaizduoti, kad ji reiškia šiems vaikams kur kas daugiau, nei ji suvokia.

Kai mokiniai sužinojo apie “Mojuojančios senutės” išsikraustymą, jie negalėjo su ja neatsisveikinti. Tačiau atsisveikinti jie norėjo nepaprastai, o taip, kad parodytų Tinney, kiek ji suteikė džiaugsmo visiems per šitiek metų. Moteris net neįsivaizdavo kas jos laukia, kai paskutinę savo dieną senuosiuose namuose, jos dukra paprašė jos išeiti į lauką. Terasoje prie įėjimo Tinney galėjo atsisėsti ir stebėti tai, ką jai paruošė mokiniai.

Tą dieną prie jos namų susibūrė keli šimtai mokinių, kurie rankose nešė senutei gėles, plakatus su užrašais “Mylime jus” ir raudonas širdeles. Tai buvo mažiausia, ką mokiniai galėjo padaryti dėl savo draugės, kurią jie vertino ištisą dešimtmetį. Pasakę paskutinį sudie, visi mokiniai nusiuntė senolei oro bučinį ir paliko visas savo dovanas prie jos namų.

Vėliau Tinney buvo pilna emocijų, džiaugsmo ir šiek tiek liūdesio. Ji negalėjo patikėti, kad tiek daug vaikų susiburs atsisveikinti su ja, o tai buvo pati maloniausia ir geriausia staigmena. Iš tiesų – atrodytų, kas čia ypatingo. Tačiau mums reikia kuo daugiau priminimų, kas žmoguje ir jo gyvenime svarbiausia.

Tai ne pinigai, ne įtakingi ryšiai, ne nauda iš kito, ne mūsų išvaizda ar dar kas nors materialaus. Tai nuoširdžios draugystės, kurios sujungia net labai nutolusius amžiumi žmones. Tinney buvo gera kaimynė, kuri kasdien apdovanojo vaikus šypsena ir pozityvia emocija. Džiugu, kad vaikai panoro suteikti jai vieną gražiausių paskutinių prisiminimų jos mylimuose namuose ir atsidėkoti jai už tai, kad buvo visiems tokiu pozityviu ir šiltu žmogumi.

Moteris paliks savo namus tik su pačiais geriausiais prisiminimais. Ši istorija priverčia suprasti, kad visi santykiai, visos draugystės priklauso nuo mūsų pačių. Jei spinduliuosime gerumu, pozityvumu ir dalinsime kitiems šypsenas, jos visada grįš, atnešdamos dar geresnes ir didesnes emocijas.