Jam buvo tik 25-eri, kai gydytojai dėl nutukimo prognozavo mirtį po pusės metų. Tačiau tą akimirką jo galvoje viskas apsivertė – numetęs 270 kilogramų, jis tapo neatpažįstamas net savo šeimai

Daugeliui pažįstama baimė priaugti papildomų kilogramų – kartais dėl savaitgalio persivalgymo, streso ar tiesiog mažiau kontroliuojamos mitybos. Tačiau kai valgymas tampa emocine paguoda, o svoris nevaldomai auga, riba tarp įpročio ir pavojingos ligos gali būti peržengta nepastebimai.

Nutukimas – tai ne tik estetinė problema. Tai rimta sveikatos būklė, galinti sukelti negrįžtamus padarinius, jei nėra suvaldoma laiku. Deja, kai kurie žmonės supranta tai tik tada, kai padėtis tampa kritiška.

Jaunas vyras Matthew Houser buvo vienas iš tų, kurie į nutukimo spąstus pateko per anksti. Kai jam buvo 25-eri, jo svoris pasiekė 370 kilogramų, ir ši realybė jį nuvedė į ligoninę. Gydytojai pateikė negailestingą diagnozę – jei niekas nesikeis, jam liko gyventi vos šeši mėnesiai.

Tai nebuvo pirmas kartas, kai Matthew susidūrė su savo svorio problema. Nuo pat vaikystės jis kentė patyčias, kurios vedė į depresiją ir nerimo sutrikimus. Izoliuotas, vienišas, be draugų, jis rado paguodą tik viename – maiste. Jis tapo jo nuolatiniu palydovu, išsigelbėjimu ir pabėgimu nuo realybės. Tačiau su kiekvienais metais bedugnė, į kurią jis krito, darėsi vis gilesnė.

Tačiau, kai ligoninės palatoje jis pradėjo galvoti apie savo laidotuves, kažkas jo viduje pasikeitė. Jis suprato – dabar turi dvi galimybes: pasiduoti arba kovoti.

„Aš tiesiog privalėjau kažką pakeisti. Savo rankomis, savo protu“, – vėliau prisiminė Matthew.

Jis nusprendė pradėti nuo paprasčiausio dalyko – rašyti dienoraštį. Jame jis fiksavo viską, ką valgė. Iš pradžių tai atrodė smulkmena, tačiau netrukus jis suprato skaudžią tiesą: maistas, kurį jis laikė savo „draugu“, iš tikrųjų buvo didžiausias jo priešas. Skaičiai buvo negailestingi – kasdienės kalorijų normos viršijo visas ribas, o jo racionas buvo pilnas beverčio, sveikatai pražūtingo maisto.

Didžiausias iššūkis buvo ne tik sumažinti porcijas, bet ir susitaikyti su mintimi, kad streso ir liūdesio akimirkomis jis nebegali „kreiptis pagalbos“ į maistą. Lėtai, bet užtikrintai jis pradėjo keisti mitybos įpročius – rinkosi sveikesnius produktus, mokėsi kontroliuoti savo emocijas kitaip, be valgymo.

Kai jo svoris pradėjo kristi, Matthew pagaliau galėjo pradėti sportuoti. Procesas buvo lėtas ir sunkus – kiekvienas žingsnis reikalavo daugiau pastangų nei daugelis galėtų įsivaizduoti. Tačiau jis nepasidavė. Jis kovojo su savimi, savo senais įpročiais ir vidiniais demonais, kurie ilgus metus diktavo jo gyvenimą.

Po trejų metų sunkios darbo Matthew buvo nebeatpažįstamas. Jo kūnas, veidas, gyvenimas – viskas pasikeitė. Jo artimieji tiesiog negalėjo patikėti, kad prieš juos stovi tas pats žmogus. Tačiau pokyčiai neapsiribojo išvaizda – pagaliau jis galėjo mėgautis socialiniu gyvenimu, bendrauti be baimės, užmegzti naujas pažintis ir gyventi taip, kaip niekada anksčiau net negalėjo įsivaizduoti.

Matthew nusprendė pasidalinti savo istorija ne dėl šlovės ar pripažinimo, bet tam, kad įkvėptų kitus. Jis norėjo parodyti, kad net sunkiausiose situacijose visada yra išeitis.

„Žmogus yra stipresnis, nei jam atrodo. Net kai atrodo, kad viskas prarasta, visada galima atsitiesti. Gyvenimas yra per gražus, kad jį praleistume planuodami savo pabaigą“.

Jokia diagnozė nėra nuosprendis. Joks sunkumas nėra priežastis pasiduoti. Matthew įrodė, kad žmogaus valia gali padaryti stebuklus. Ir šiandien jis yra gyvas įrodymas, kad nėra nieko neįmanomo.