Moteris pakraupo, kai bėgdama kalnuotu taku ji rado užkastą vos kelių valandų amžiaus kūdikį. Išgelbėjusi jį, bėgikė nieko daugiau apie jį nežinojo, kol po 20 metų suskambo jos telefonas

Gyvenimas yra vienu metu ir gražus, ir baugus, ir keistas, ir paslaptingas ir tuo pačiu pakankamai paprastas. Mes kasdien susiduriame su situacijomis, kurių metu atrodo, kad esame atsidūrę toje vietoje ir tuo laiku todėl, kad mus pastūmėjo aukštesnės jėgos. Ne visada tos situacijos atrodo keičiančios gyvenimą, tačiau nemažai žmonių pasaulyje patiria kai ką sukrečiančio ir įstringančio visam gyvenimui. Keistų ir aukštesnių jėgų sukurtų aplinkybių dėka, viena moteris Kalifornijoje 1998-ųjų vasarą patyrė tai, ko nepamirš visą gyvenimą.

Azita Milanian visą gyvenimą yra aktyvi, sportą mėgstanti moteris. Gyvendama vaizdingoje ir kalnuotoje vietovėje, ji mėgo eiti į žygius ir bėgioti turistiniais takais Los Andželo apylinkėse. Nors ji atvykdavo į tą pačią vietą kone kasdien, tą rytą ji prisiminė, kad nori sportuoti sporto salėje. Tačiau viduje ji pajuto nenumaldomą norą iškeisti salę į įprastinį taką kalnuose ir pasikliovė savo nuojauta. Azita kartu su savimi pasiėmė savo tris labradorų veislės šunis. Moteris prisimena, kad tą dieną vyko dalykai, kurie buvo kitokie, nei įprasta.

Pavyzdžiui, parkingo vieta, kur įprastai sustoja moteris savo automobiliu, buvo užimta. Jai teko palikti automobilį kitoje vietoje ir pradėti žygį šiek tiek tolimesnėje atkarpoje. Būtent toje atkarpoje, kurioje ji įprastai nesilanko, jos laukė viso gyvenimo staigmena.  Jos keturkojai visada būdavo smalsūs ir jeigu jie pastebėdavo kokį gyvūną krūmuose, jie elgdavosi labai nerimastingai ir bėgdavo link to gyvūno ar krūmo. Tačiau tą dieną šunys elgėsi visai kitaip, nei būtų pamatę gyvūną.

Šunys kažką uostinėjo ir net nekrutėjo iš vietos, kai Azita kvietė juos eiti toliau. Moteriai teko pačiai prieiti prie minėto krūmo ir jėga patraukti šunis nuo juos sudominusio objekto. Azita pagalvojo, kad šunys uosto gal kokią dvėselėną, tačiau jai širdis vos neiššoko iš krūtinės pamačius dvi mažas kūdikio kojas, styrančias iš po žemių. Azita turėjo veikti greitai, ji nubėgo link automobilio, susodino šunis į jį, paėmė vandens ir kuo skubiau grįžo prie krūmo su kūdikiu.

Visą šį laiką ji meldė Dievo, kad ten nebūtų kūdikio lavonas, nes tokio vaizdo ji neištvertų. Tačiau nustūmus krūmo šakas ir nupurčius daug smėlio prieš jos akis išniro šokiruojantis vaizdas – ten buvo užkastas vos kelių valandų amžiaus kūdikis. Laimei, jis buvo gyvas, tačiau sunkiai kvepuojantis. Šoko ištikta moteris pradėjo ilgais nagais švelniai valyti mažylio nosį ir burną taip leidžiant jam įkvėpti oro.

Tais laikais mobiliųjų telefonų turėjo vos kas trečias žmogus. Laimei, Azita buvo iš tų žmonių ir ji tiesiai iš įvykio vietos galėjo kuo skubiau iškviesti policiją ir greitąją. Nors pagalba atvyko tik po pusvalandžio, o kūdikio būklė per tą laiką tik blogėjo, ligoninėje medikai sugebėjo išgelbėti mažylį. Nežinant vaiko tapatybės, jam buvo suteiktas neoficialus vardas – Christian.

Tą dieną, Azita nuvyko į ligoninę, kur jai gydytojai padėkojo už greitą reakciją ir jos pagalbą. Moteris lengviau atsikvėpė dėl to, kad berniukas liko gyvas, tačiau ji negalėjo patikėti, kad į tą vietą tuo laiku ją tikrai nuvedė aukštesnės jėgos. Ji jautėsi nepaprastai laiminga būdama tuo Dievo įrankiu, kurio pagalba buvo išsaugota ta maža trapi gyvybė tą dieną.

Kadangi kalba ėjo apie mažylį ir jo tolimesnį likimą, kuris bet kokiu atveju būtų susijęs su įvaikinimu, daugiau viešai apie mažylį Christian informacijos viešai nebuvo skleidžiama. Azita nuo to laiko nieko negirdėjo apie berniuką, tačiau ji žinojo, kad juo bus gerai pasirūpinta. 

Tačiau dabar, kai mažylis Christian jau užaugo, mes žinome istorijos tęsinį. Apleistas krūmuose kūdikis buvo įvaikintas nuostabios šeimos, kurioje jam buvo duotas Matthew Whitaker vardas. Matthew žinojo šiek tiek apie savo gimimą ir įvykį, kuris sukrėtė visą šalį 1998-aisiais. Tačiau jis niekada nebuvo per daug susidomėjęs skaudžiu savo gyvenimo periodu – kai jį išdavė jo biologinė mama, išmetusi jį likimo valiai pačią pirmą gyvenimo dieną.

Vieną dalyką jis žinojo ir juo džiaugiasi – kad tą dieną prieš du dešimtmečius jį išgelbėjo angelas vardu Azita. Apie ją jis sužinojo iš keletos internete randamų straipsnių ar originalaus žinių reportažo po Matthew suradimo dienos. Galbūt tai buvo brandos dalykas, tačiau Matthew pagaliau pajuto didelį norą padėkoti savo angelui sargui ir susitikti su ja. Jis norėjo parodyti, kad jos dėka iš mažo kūdikio, balansavusio tarp gyvenimo ir mirties, užaugo tvirtas ir laimingas vyras.

Be abejonės, Azita niekuo nenutuokė apie tai, kokia milžiniška staigmena jos laukia. Pats Matthew negalėjo rasti tiesioginių moters kontaktų, todėl kreipėsi į radijo stotį, kuri sugebėjo susisiekti su Azita. Moteris vos nesusmuko vietoje, kai gavo skambutį su žinia, kad Matthew nori su ja susitikti. Tai buvo nepaprastai emocionali ir jautri akimirka, kurią girdėjo ir stebėjo tūkstančiai klausytojų per savo radiją ir internetu.

Buvo išlieta daug džiaugsmo ašarų. Matthew visą laiką laikė Azita ranką savojoje, o Azita prisiminė, kaip jis sugriebė stipriai jos ranką ir tą dieną, kai jie laukė greitosios. Azita dar kartą papasakojo, ką tą dieną išgyveno ir kokie keisti ir unikalūs sutapimai lydėjo ją link to lemtingo atradimo krūmuose ir po žeme. Azita taip pat atskleidė, kad ji norėjo pati įsivaikinti Matthew.

Tačiau kadangi jos vardas buvo paskelbtas per visus įmanomus žinių kanalus, ji baiminosi dėl mažylio saugumo. Ji ir kiti žmonės manė, kad berniukui bus naudingiau užaugti ten, kur jo nesuras tie, kas norėtų jam pakenkti. Juk niekas nežinojo, kas yra jo biologiniai tėvai ir kokie jie yra.

Matthew akivaizdžiai buvo šokiruotas ir sujaudintas tų emocionalių detalių, kurias jis girdėjo pirmą kartą gyvenime. Matthew susitikimo metu dešimtis kartų pakartojo žodį “Ačiū” moteriai, kuri tiesiogiai pakeitė jo gyvenimą. Tačiau Azita paprieštaravo Matthew sakydama, kad tai būtent jis pakeitė jos gyvenimą. Nuo tos lemtingos dienis Azita pajuto didelį norą dirbti su vaikais ir įkūrė organizaciją, besirūpinančią vargingais vaikais tiek JAV, tiek Meksikoje.

Tai buvo neįtikėtina istorija, nuo pat pradžių sujaudinusi milijonus širdžių. Šis judviejų susitikimas buvo laimingas triumfas, užbaigiantis šią pradžioje buvusią tragišką istoriją. Angelai sargai iš tiesų egzistuoja ir jie yra nuvedami į tinkamą vietą, tinkamu laiku aukštesnėmis jėgomis.

Svarbiausia yra prisiminti, kad tie angelai nėra kažkas iš aukščiau – tai esame paprasti žmonės, aš ir tu, mums tik reikia pajusti tą impulsą, kurio vedami mes galime padaryti gera kam nors kitam. 

Azita ir Matthew susitikimas radijo studijoje: