Pamačiusi sūnaus nuo darbo purvinas rankas, mama pradėjo jo atsiprašinėti, kad nesuteikė jam visko, ko jis nori. Tačiau paauglio atsakymas mamai privertė ją raudoti

Kai gimsta mūsų vaikai, visada turime didelių lūkesčių, būtent sau: norime jiems duoti viską, kas geriausia. Tačiau didėjant išlaidoms ir augant vaikams darosi vis sunkiau nupirkti žaislus, keliauti ir įsigyti viską, ko užsigeidžia augantis žmogus. Cassandra Lane, mylinti penkių vaikų mama, geriau nei bet kas kitas žino šią sunkią finansinę pamoką. Nors ne visi vaikai yra jos biologiniai, moteris su vyru stengiasi suteikti jiems viską, kas šiame gyvenime svarbiausia – meilę, saugumą, rūpestį ir dėmesį. 

Pinigų šeimoje trūksta, nepaisant to, kad tėvai stengiasi daug dirbti ir aprūpinti visus savo vaikus. Kad ir kiek sunkumų Cassandra tenka įveikti, ji žino, kad meilė yra svarbiausias dalykas, kurį gali duoti savo vaikams. Tačiau šios mamos pasitikėjimas žlugo vieną popietę, kai ji pamatė savo paauglio sūnaus rankas.

Cassandra nerimas sukilo tą dieną, kai ji ir jos paauglys Zeke laukė mokykloje savo eilės pas fotografą, kuris darė metraščio nuotraukas. Būtent tą dieną moteris pastebėjo sūnaus rankas. „Anksčiau šią savaitę nuėjome pasidaryti ir pasiimti Zeke metraščio nuotraukų. Pakeliui pastebėjau jo rankas. Darbo rankos.

Rankos, kurios iki skausmo man pažįstamos, nes tokios buvo mano tėčio rankos, tokios buvo mano vyro rankos nuo pat pirmų mūsų santuokos metų. Kai sėdėjome eilėje, pastebėjau vaikus, vilkinčius brangius švarkus ir sukneles, gražius papuošalus. Tą pačią akimirką įsižiūrėjau į savo sūnaus purvinas panages ir nubrozdintus delnus. Aš pradėjau ašaroti.

Ar aš jam daviau viską, ką tėvai turėtų duoti savo vaikui? Jis visą vasarą dirbo karštyje, po 30–40 valandų per savaitę. Jis, kitaip nei dauguma jo bendraamžių, negavo naujo automobilio. Jis, kitaip nei dauguma jo bendraamžių, turi daugiau stengtis, kad turėtų tai, ko jis nori. Tas nepaliaujamas palyginimo žaidimas tą dieną mane sugniuždė.

Žiūrėdama į tai, ką kitos mamos davė savo vaikams negaliu nepalyginti savęs, vis svarstau, ar parodžiau jam fiziškai, kaip labai jį myliu. Išėjau iš ten jausdamasi blogai dėl savęs ir dėl to, kaip užauginome savo sūnų. Automobilyje apsiverkiau ir atsiprašiau sūnaus.

Jis surauktu veidu į mane atsisuko ir rėžė: “Už ką tu atsiprašinėji? Už tai, kad išmokei mane sunkiai dirbti dėl dalykų, kurių noriu? Už tai, kad aš žinau pinigo vertę? Už tai, kad aš žinau, jog negaliu turėti absoliučiai visko, ko užsigeidžiu, nebent pats dėl to pasistengiu?”.

Sūnaus atsakymas pribloškė Cassandra. Iš tiesų, juk niekada nežinosime, ką jaučia vaikas dėl to, kad jam nebuvo kažkas suteikta tėvų. Ar jie kaupia nuoskaudas? Ar jie liūdi? ar jie atvirkščiai, yra dėkingi, nes išmoko siekti visko patys savo darbu? Nieko tėvai nežinos iki tol, kol to patys savo vaikų nepaklaus.

Cassandra greitai prisiminė, kad geriausi dalykai gyvenime yra ne daiktai, o santykiai, o bet kokie jos auklėjimo trūkumai yra kompensuojami Dievo malonės. “Taigi, mamytės, jei ir jūs kenčiate kai pradedate lyginti save ir savo galimybes su kitų tėvų, tiesiog žinokite, kad Dievas davė jums jūsų vaikus nes norėjo, kad jūs, BŪTENT JŪS, būtumėte jų tėvais. Ne kas nors kitas. Ne kitose sąlygose, o tokiose, kokios jos yra.

Labai didžiuojuosi Zeke, kuris šiandien nusivežė savo brolį nusipirkti baidarę, naudodamas savo pinigus, kuriuos pats uždirbo, naudodamas transporto priemonę, kurią sutvarkė savo rankomis ir į kurią įpylė kuro, už kurį sumokėjo pats. Nesu pasiruošusi tam, kad mano vaikai labai greitai auga, tačiau matau, kad Zeke sekasi puikiai.

Užuot nusiminęs dėl to, ko jam trūko, Zeke džiaugėsi, kad turi šeimą, kuri išmokė jį dirbti dėl to, ko jis nori. Kaip tėvai, mes ne visada galime aprūpinti savo vaikus visomis materialinėmis reikmėmis, kurių jie nori. Tačiau visada turime suteikti visą jiems reikalingą meilę ir pavyzdį, kuriuo sekdami jie užkariaus bet kurią gyvenimo sunkumų ir iššūkių viršūnę.