Pora laikinai globojo berniuką, kurį įvaikinti persigalvojo dešimtys šeimų. Jie labai nustebo, kai vaikas pradėjo jiems rodyti savo tikrąjį charakterį ir uždavė jam lemtingą klausimą

Netekti tėvų esant jiems gyviems yra žodžiais neapsakoma trauma. Vaikai, kurie praranda savo tėvus ir tampa globos sistemos dalimi, praeina neįsivaizduojamus sunkumus, kurie palieka gilius pėdsakus ir randus jų asmenybėje. Statistikos duomenys labai gerai atskleidžia, kad tokių traumų paveikti vaikai auga labai pikti, o vėlesniame gyvenime lengvai paslysta ir gali tapti tiek priklausomybių pilnais žmonėmis, tiek nusikalstamo gyvenimo dalyviais.

Būtent todėl yra labai svarbus globėjų darbas, kai savo namuose jie suteikia ne tik stogą virš galvos ir maistą, bet ir psichologinę pagalbą ir palaikymą. Štai Andrew praleido beveik pusę savo gyvenimo globos sistemoje. Jis ir jo broliai ir seserys neteko savo tėvų, kai jam buvo vos 6-eri. Dar skaudesnis faktas Andrew gyvenime buvo ir tai, kad visi broliai ir seserys buvo išskirti ir vienintėlis Andrew, kuriam buvo jau 11-ka, nebuvo įvaikintas.

Lengva suprasti tai, kad berniukas buvo pilnas skausmo ir pykčio. Jo asmeninė byla buvo perpildyta atvejais, kuriais jis rodė agresiją ir taip atstumdavo savo globėjus ir potencialius įtėvius. Apie jo įvaikinimą svarstė dešimtys šeimų, tačiau nei viena nebuvo pajėgi pažiūrėti giliau, už viso jo blogo elgesio, į jo vidų, kuriame buvo daug skausmo ir traumų. Be abejonės, kiekvienas nepavykęs bandymas susipažinti su nauja šeima tik dar daugiau pridėjo skausmo Andrew širdyje, kuris per 11 gyvenimo metų išgyveno tiek, kiek nepatiriame dauguma mūsų per visą gyvenimą.

Kai jam buvo eilinį kartą ieškoma laikina globa, jo byla pateko į Dominique ir Kevin Gill rankas. Pora labai susijaudino skaitant Andrew aprašymą ir tai, kad jis buvo blaškomas per dešimtis įvairių namų. Tiek atstumimo patyręs vaikas savaime aišku yra dideliame skausme. Pora susidomėjo berniuku tada, kai pamatė, kiek jam metų. Dominique ir Kevin turėjo tokio paties amžiaus sūnų, tad jie pamanė, kad tai gali būti puiki proga Andrew pritapti, jei jis atsipalaiduotų turėdamas geriausią draugą namuose.

Beabejo, pora baiminosi, ar Andrew ir jų sūnus Joc susidraugaus, tačiau jų baimės nepasitvirtino. Pirmą dieną Andrew praleido užsidaręs savo naujame kambaryje, tačiau jau antrą dieną ledus pralaužė kompiuteriniai žaidimai ir atpalaiduojantis laikas su bendraamžiu. Pora tikėjo, kad galbūt draugystė su savo vienmečiu jam padės atsipalaiduoti, pradėti džiaugtis gyvenimu, o laikas su juo primins, koks jausmas turėti brolį, kurių Andrew yra netekęs.

Praėjo labai nedaug laiko, kai Andrew pradėjo šypsotis, laisvai kalbėti su Joc ir savo naujaisiais globėjais. Šios šeimos namuose jis sugebėjo atsipalaiduoti ir užsimiršti, tad blogam ir agresyviam elgesiui net neatsirado pagrindo ir progų pasireikšti. Jis iš tiesų buvo geras berniukas, aišku, toks pats pašėlęs ir padykęs kaip kiti 11-mečiai, tačiau jokiu būdu ne pilnas blogio ir pagiežos pasauliui. 

Diena po dienos Andrew elgesyje nesimatė nė trupučio to berniuko, apie kurį byloje perskaitė Dominique ir Gill. Poros planuose buvo tik laikina berniuko globa, tačiau aplinkybėms taip idealiai susidėliojus, jie nusprendė žengti ir kitą žingsnį. Jie žinojo, kad Andrew pateko į jų šeimą ne veltui. Būtent jų aplinka, meilė, rūpestis ir supratimas buvo tai, kas užgydė daugybę berniuko skaudulių, tad jo elgesys ir gyvenimas pasikeitė labai greitai.

Jie negalėjo sau leisti dar kartą sukelti jam netekties traumą, tad Dominique, Gill ir Joc buvo pasiruošę priimti Andrew į savo šeimą visam laikui ir jį įvaikinti. Vieną dieną Andrew buvo paruošta staigmena. Šeima papuošė kompiuterinių žaidimų tematika parko dalį. Joje Andrew laukė visa jo laikinoji šeima, jų giminės ir draugai. Iš tiesų tai buvo labai įsimintina akimirka, nes tada meilę Andrew parodė dar daugiau žmonių, kuriems jis rūpėjo.

Štai tada pasirodė Dominique ir Gill, laikydami plakatą su klausimu: “ar nori tapti mūsų sūnumi?”.  Be abejonės, meilę ir šilumą nuo pirmos dienos pajutęs berniukas tarė taip. Praeitų metų vasarą buvo galutinai užbaigtas įvaikinimo procesas. Tai buvo didžiulė pergalė Andrew gyvenime, nes tą akimirką baigėsi visos baimės ir neužtikrintumas dėl savo ateities. Nuo pat pirmų dienų globoje berniukas dėkojo savo globėjams už tai, kad jį priima tokį, koks jis yra.

Iš tiesų, nuostabu, kad jo naujieji įtėviai sugebėjo matyti jame daugiau, nei tik blogą elgesį, kuris visada Andrew buvo savisaugos mechanizmu. Ši pora sugebėjo suprasti, ko reikia šiam berniukui, o ir likimas pasidarbavo prie savo dalies. Tai, kad Andrew pateko į šeimą su vienmečiu berniuku, buvo tikra vyšnia ant torto. Draugystė su Joc buvo esminis dalykas, leidęs Andrew pasijusti pritapusiu. Ši nuostabi šeima yra puikus gerumo ir nuoširdumo pavyzdys. Jų dėka dar vienas vaikas turės visai kitokį, kur kas laimingesnį likimą.