Restorano vadovas privalėjo sureaguoti į gautą skundą dėl prie staliuko triukšmaujančio vaiko. Kažkas tą dieną restoraną paliko tikrai nepatenkintas, tačiau tai buvo ne mama su vaiku

Vadovauti bet kokiai įstaigai yra didelis darbas. O vadovauti restoranui – darbas tik reto šaltumo nervų savininkams. Juk kuo puikiausiai žinome, kad žmogus, kuris gauna kokia nors paslaugą, labai dažnai jaučiasi turintis galią išdėti į šuns dienas visus, jei kas nors suklysta. Jei jums nepatiko maistas, aptarnavimas, aplinka ar aplinkiniai klientai, dažnas nepasikuklins ir net pakels triukšmą. Tikrai mažuma žmonių gali kokią nors klaidą ar nepasitenkinimą išreikšti kultūringai ir gražiai, ramiai.

  Žmonės būna įvairūs, o Tony Posnanski, vieno restorano vadovas, žino tai kuo puikiausiai. Jis papasakojo apie nutikimą, kuris nutiko vieną niekuo nuo kitų nesisikiriančią dieną. Tačiau tai buvo diena, kai Tony suvokė kai ką labai svarbaus. Jį pasikvietė viena restorane pietavusi šeima ir pasiskundė, kad šalia sėdinti mergaitė su mama kelia didelį triukšmą. Paties Tony žodžiai labai puikiai apibūdina viską, kas tądien nutiko. 

„Kreipiuosi į moterį su vaiku, kuri sėdėjo prie 9 staliuko. Atleiskite, kad tą dieną jums net nespėjau prisistatyti. Mano vardas Tony Posnanski. Pastaruosius 15 metų dirbu vadovu šiame restorane. Mano kiekviena diena yra labai panaši – aš pradedu ją nuo patikrinimo, ar viskas yra gerai ir ar viskam pasiruošta. Tą darau ir pats – išplauname indus, padedame virėjams gaminti, padedame padavėjams laiku atnešti prie staliukų maistą. Mano pareigos apima visas pareigas, kurias atlieka ir kiti restorano darbuotojai.

Be abejonės, kaip restorano pagrindinis atstovas, aš kalbu ir su klientais, kuriems kažkas nepatiko, kurie turi skundą. Prieš keletą savaičių lankėtės restorane. Prisimenu tą vakarą, buvo labai daug žmonių ir aš buvau labai užsiėmęs. Gaminau maistą, ploviau taures ir laksčiau nuo staliuko prie staliuko, bandydamas suteikti visiems greitą ir gerą aptarnavimą. Netoliese jūsų sedėję klientai man pamojavo. Kai priėjau prie jų, man buvo įteiktas raštelyje užrašytas skundas. Jis buvo apie jus, o būtent – apie jūsų mergaitę, kuri triukšmavo ir trukdė kitiems mėgautis maistu.

Tai nebuvo pirmas kartas, kai man teko eiti prie šeimų ir prašyti vaikų elgtis šiek tiek ramiau, tyliau. Nemėgstu to, tačiau kaip vadovas, aš privalau rūpintis klientais. Tačiau man dar nepriėjus prie jūsų ir nepravėrus burnos, jūs man pasakėte pirma : “Ar jūs žinote, ką reiškia auginti vaiką, turintį autizmą?” . Sekundei sustingau.

Jūsų žodžiai ir tonas nebuvo grubūs ar agresyvūs, veikiau, skambėjote nuoširdžiai ir iš tiesų norėjote sužinoti, ar nors kažkiek suprantu, ką reiškia būti jūsų kailyje. Pažiūrėjau į jūsų šiek tiek išsigandusią dėl mano priėjimo dukrą. Ji atrodė labai miela, tačiau ji jautė, kad jai gresia kažkokia bėda. Aš greitai supratau, kaip turiu pasielgti, tačiau tada mano galvoje dar nesisuko mintys, kurias šiandien jums rašau. Per 15 metų šiame darbe turėjau įvairių patirčių, kurias labai gerai prisimenu.

Kai kurie klientai supykdavo, kad jų mėsainis buvo ne toks, kokio jie norėjo. Prisimenu klientę, kuri įsiuto gavusi įprastą kolą vietoje jos užsakytos becukrės. Prisimenu kone kiekvieną kartą, kai privalau atsisakyti nešti daugiau alkoholio prie staliuko, nes matau, kad žmonėms jau gana. Prisimenu tikrai tuos atvejus, kai man reikėjo prašyti tėvų nuraminti savo vaikus. Mano atmintis gera, tad aš prisimenu ir tą dieną, kai gimė mano sūnus.

Prisimenu, kad verkiau, kai išgirdau jį pirmą kartą verkiant ir pasakiau jam, kad būsiu geriausias tėtis, koks tik įmanoma. Prisimenu savo vestuvių dieną, kai verkiau ir pažadėjau žmonai būti geriausiu vyru. Prisimenu tą dieną, kai gimė mano dukra, nes tą dieną jau neverkiau. Tą dieną jaučiau palengvėjimą, nes prieš du metus su žmona patyrėme vaiko netektį.

Žinau, ką privalėjau jums pasakyti, kai priėjau. Aš turėjau mandagiai paprašyti nuraminti dukrą, arba pasiūlyti jums atsisėsti prie tolimesnio staliuko restorane. Ačiū Dievui, mano instinktai suveikė greitai ir aš tepaklausiau, ar jums viskas patiko. Daviau jūsų dukrai “penkis” ir pasakiau, kad šiandien pietūs jums yra restorano sąskaita.

Tai buvo tik 20 eurų, tačiau man tai  reiškė daug daugiau, nei tiesiog pinigai. Nemanau, kad pasiskundę svečiai apsidžiaugė dėl to, ką padariau. Kažkas vis dėlto turėjo likti tą dieną nepatenkintas, tačiau nusprendžiau, kad tai tikrai nebūsite jūs. Aš jums tiesiog dėkingas, kad man buvote atvira. Uždavėte klausimą, į kurį tada negalėjau nieko atsakyti. Tiesa ta, kad aš nežinau, ką reiškia turėti vaiką su autizmu.

Aš tik žinau, ką reiškia būti tėvu, vyru.  Žinau, kaip per mažai sakau savo žmonai, kad ją myliu. Žinau, kad per mažai leidžiu laiko su savo vaikais. Jūs uždavėte man klausimą tiesiai šviesiai. Gali būti, kad su aplinkinių nepasitenkinimu jums tenka susidurti labai dažnai, kituose restoranuose ir viešosiose vietose.  Nesu kaip kiti vadovai ir nenorėjau jums pasakyti to, ką jūs labai dažnai girdite.

Šiandien nuoširdžiai rašau tai, nes noriu padėkoti jums ir jūsų gražiai dukrai. Jūs man palikote puikų priminimą apie restorano darbą. Priminimas, kurio man taip reikėjo po penkiolikos metų darbo. Ne visi bus patenkinti, todėl man reikia pasirinkti, kas svarbiau. Kartais teisingi veiksmai ne visada daro daugumą žmonių laimingais, o tik žmones, kuriems to labiausiai reikia. 

Su pagarba,

Tony Posnanski.“

Tai, kaip Tony pasielgė savo situacijoje ir tai, ką jis išgyveno net keletą savaičių po to yra neapsakomai jautru. Esame tikri, kad vadovas tą dieną pasielgė teisingai, o jo įžvalgos ir mintys yra tai, kas aktualu yra mums visiems. Labai dažnai susiduriame su dilemomis ir pasirinkimais, kurie nulems vienokią ar kitokią situacijos baigtį. Parodyti pagarbą ir palaikymą mamai ir jos unikaliam vaikui buvo pats teisingiausias sprendimas, kurį priimti turėtume dažniau ir mes visi.