Vienišas tėtis įsivaikina paauglį, kurį ligoninėje paliko buvę globėjai. Po daugybės metų atstūmimo berniukas pagaliau atranda tikrus namus ir žmogų, kurį su pasididžiavimu gali vadinti tėčiu

Tony Mutabazi, būdamas vos 13 metų, vis dar nežinojo, kas yra jo biologiniai tėvai. Būdamas dviejų, jis pateko į globos sistemą, o ketverių metų jį įsivaikino šeima iš Oklahomos. Vis dėlto, po kelerių metų globėjai priėmė sunkiai suvokiamą sprendimą – jie paliko Tony ligoninėje ir nebegrįžo. Berniukas nesuprato, kas įvyko, ir nerimavo, ar globėjai jį dar atsiims, tačiau globos tarnybos darbuotoja Jessica Ward pranešė, kad jie grįžti neketina. Niekas nežinojo, kas paskatino globėjų porą taip staiga nutraukti ryšius su vienuolikmečiu.

Nepaisant skaudaus išbandymo, Tony neilgai buvo paliktas vienas. 2018 metų sausio 16-ąją Jessica kreipėsi į Peterį Mutabazi, patyrusį globėją, ir paprašė priglausti Tony savaitgaliui. Peteris, kuris jau tris metus globojo vaikus, iškart sutiko, tačiau išgirdęs berniuko istoriją, jis nusprendė suteikti jam pastovius namus.

„Tuo metu mane užvaldė emocijos. Pagalvojau: ‘Kaip kas nors galėtų taip pasielgti?’ – prisimena Peteris. – Kai sužinojau, kad globėjai atsisakė teisių ir berniukas liko visiškai vienas, supratau, kad negaliu jo paleisti.” Pirmą kartą susipažinę Tony ir Peteris jautėsi tarsi pažįstami, o berniukas Peterį ėmė vadinti „tėčiu“. Nuo tos akimirkos jie tapo neatskiriami.

2019 metų lapkričio 12-ąją išaušo jų abiejų laukta diena – teisme Peteris oficialiai tapo Tony tėvu. Draugai ir artimieji susirinko į Šarlotės miesto teismą, kad pasidalintų šia nepaprasta akimirka. Peteriui ši diena turėjo ypatingą reikšmę, nes ir pats vaikystėje patyrė sunkių išbandymų. Savo knygoje „Now I Am Known: How a Street Kid Turned Foster Dad Found Acceptance and True Worth“ jis pasakoja, kaip dešimties metų pabėgo iš namų nuo smurtaujančio tėvo ir penkerius metus išgyveno Kampalos gatvėse.

Gatvėse Peteris užsidirbdavo nešdamas pirkinius, o maistą dažnai rasdavo tik praeivių paliktuose krepšiuose. Vieną dieną nepažįstamasis paklausė jo vardo, ir šis paprastas klausimas pakeitė jo gyvenimą – vyras tapo jo rėmėju ir įtraukė į mokyklą. Peteris prisimena: „Jie tapo mano šeima. Aš užaugau tarp neturtingiausių žmonių, ir niekas man nesakė svajoti – visi teigė, kad manęs laukia tik beviltiškas gyvenimas.”

Peteris tapo JAV piliečiu ir pradėjo dirbti organizacijoje World Vision United States, padedančioje vaikams iš pažeidžiamų regionų. Per globos metus Peteris prižiūrėjo dvylika vaikų, tačiau su Tony pajuto ypatingą ryšį ir suprato, kad nori tapti jo teisėtu tėvu. „Turėjau erdvės, turėjau galimybių, todėl neturėjau priežasties jo paleisti, – pasakoja jis. – Kažkas kartą padarė man didelę paslaugą, todėl norėjau tai perduoti kitam.”

Tėvas ir sūnus laisvalaikį leidžia žaisdami stalo žaidimus, skaitydami knygas ir važinėdami dviračiais. Peteris rūpinasi vaikais nepaisydamas jų rasės skirtumų ir įsitikinęs, kad šeima priklauso nuo santykių stiprumo, o ne nuo išorinių bruožų. 2023 metų rugsėjį jis priėmė dar du įvaikintus vaikus – aštuonmetę Izabelę ir septynerių Luką. „Kartais negaliu patikėti, kad jie mano vaikai, turi mano pavardę. Buvęs benamis, neturintis ateities, dabar turi nuostabią šeimą, kupiną meilės,” – sako Peteris.

Ši istorija primena apie tai, kaip stipri ir palaikanti šeima gali keisti gyvenimus, net jei praeitis buvo kupina iššūkių.