Vos gimusios Katios tėvas dėl jos išvaizdos iš karto paliko ją ir jos mamą. Šiandien Katia yra suaugusi, atrodo kaip savo mamos mama, tačiau išdidžiai pasakodama savo istoriją ji įkvepia tūkstančius

Prieš 27 metus Irina Nezhensteva pagimdė ilgai su vyru lauktą dukrą. Tačiau gimdymo namuose pamatytas pirmas naujagimės vaizdas tėveliams įstrigo visam gyvenimui. Nuo pat pirmųjų Katia gyvenimo minučių visi žinojo, kad ji kitokia. Kai ją apžiūrinėjo specialistai, jie ilgai ieškojo tikslios diagnozės. Iš pradžių pagal simptomus Katiai buvo diagnozuota progerija.

Tai liga, kuri lemia priešlaikinį senėjimą, kuris pasireiškia tiek išvaizdos senėjimu neįtikėtinais tempais, tiek organizmo degradacija, kaip seno, ilgą gyvenimą nugyvenusio žmogaus. Mergaitės mama gniaužė kvapą girdėdama gydytojų prognozes, kad mergaitė išgyvens vos keletą metų. Su šiomis naujienomis ji sugebėjo susigyventi, nes Irina turėjo labai tvirtą charakterį bei neišmatuojamą motinišką meilę dukrai.

Tačiau Katios tėtis nebuvo tos pačios nuomonės ir tvirtumo. Iki šiol Katia supranta, kad tėvas šeimą paliko būtent dėl sergančios dukros. Jis nenorėjo pasiryžti gyvenimui su kitokiu vaiku ir nusprendė pradėti naują gyvenimą kitur. Taip Katia liko savo mamos Irinos ir močiutės prieglobstyje. Ilgainiui paaiškėjo, kad Katia serga kitokia progerijos forma, t.y. jos organizme didelių pokyčių nevyksta, jie akivaizdžiai pasireiškia tik išorėje.

Dar būdama mokyklinukė, Katia atrodė kaip maža senelė. Galima nuspėti, kad vaikai ir net suaugę gali būti labai negailestingi kitaip atrodančiai mergaitei ir iš jos šaipytis bei prasivardžiuoti. Tačiau Katia buvo kitokia ne tik išvaizda, bet ir charakteriu. Nuo mažų dienų mergaitę mama ir senelė mokė, kad ji yra ypatinga, unikali ir tuo ji yra net geresnė už visus jos bendraamžius. Būtent todėl, kad mergaitė visada pastovėjo už save, ji nepatyrė milžiniško kiekio patyčių.

Jei kas nors iš mergaitės ir pasijuokdavo, visą reikalą greitai sutvarkydavo jos mama, ateidama į mokyklą ir pasikalbėdama su mokytojais ar direktoriumi. Šaip Katiai nebuvo sunku gyventi mažame miestelyje, nes kai visi visus pažinojo, taip Katia nebuvo kažkokia sensacija bendruomenei. Laimei, ji buvo laikoma normalia mergaite ir tikrai turėjo daug draugų tiek darželyje, tiek mokykloje. Irina net prisimena, kad Katia, kaip ir jos bendraamžės, net turėjo pasirinkimą iš berniukų, kurie jai rodė simpatiją.

Ji niekada nebuvo nuošalyje, atstumta ar išskirta už savo kitoniškumą. Kokia Katios paslaptis? Tikriausiai jos neišsemiamas pozityvumas ir energija, grožis, einantis iš vidaus. Negalima sakyti, kad Katia niekada nenorėjo pasikeisti. Būdama 16-kos, ji iškentė ne vieną operaciją, kurios metu buvo bandyta jai atstatyti veido odos elastiškumą. Tačiau ilgainiui matėsi, kad rezultatai išnyksta irgi labai greitai ir neverta net vargintis ir taisyti kažką, nes jai tereikia priimti save tokią, kokia ji yra.

Iš tiesų, Katios istorijos esmė būtent tai ir yra – kad ji priima ir myli save tokią, kokia ji yra. Tokiu būdu ją gerbia ir myli aplinkiniai, kuriuos nuo pat pirmų pokalbio minučių sužavi jos gera, pakylėta nuotaika, pozityvus požiūris į gyvenimą. Katia ne vieną kartą sakė, kad jos liga buvo jos dovana. Ji žino, kad kitokie žmonės, kaip ji, yra kur kas žmogiškesni ir turi daugiau gerumo savyje. Jie mažiau teisia kitus, nes žino, ką jaučia tie kitoje barikados pusėje.

Dabar Katiai 27-eri. Ji apie savo gyvenimą jau papasakojo ne vieną kartą ne vienoje populiarioje Rusijos televizijų laidoje. Ji augina du vaikus, vienas kurių turi tokią pačią ligą, kaip ir ji. Šalia savo mamos Katia vis dar atrodo kaip jos pačios mama. Irina dar kopia į savo 50-metį, tačiau Katia šalia jos atrodo kaip močiutė su dukra.

Nepaisant to, jos nuo mažens išugdytas stiprus charakteris ir “stora oda” yra tai, kas leidžia jai džiaugtis gyvenimu ir savo istorija įkvėpti milijonus gimtojoje Rusijoje bei visame pasaulyje. Jauna mergina kuo puikiausiai žino, kad ateityje jos gali laukti ir sveikatos problemų – jos diagnozė yra nenuspėjama, tad bet kokiame amžiuje jai gali atsirasti vis naujos problemos. Šiandien ji yra pilna jėgų, nes jų jai suteikia ir sūnus.

Moteris žino, kad privalo būti stipri dėl savo sūnaus su tokia pačia diagnoze, lygiai taip pat, kaip buvo jos mama ir močiutė, kai Katia augo pati. Katia istorija iš tiesų unikali, tačiau iš jos pasimokyti ir paimti pavyzdį galime kiekvienas. Katia yra gyvas įrodymas, kad pagrindinis žmogaus grožis slypi viduje.

Su kitokia išvaizda gimusi mergaitė užaugo gražia ir pasitikinčia savimi moterimi, kuri iš savo vidaus skleidžia grožį ir susižavėjimą ir visiškai ištrina visas abejones, kad išorinis grožis svarbu. Jos istorija yra tikrai gaivaus oro gurkšnis mūsų paviršutiniškoje visuomenėje, kuri išaukština išorinį grožį ir dažnai pamiršta, kad žmogų žmogumi daro tai, kas jo viduje.