8-metė papasakojo mamai, kad iš jos šaiposi bendraamžiai dėl vėžio paliktų randų. Mamos atsakymas užčiaupė visus nejautrius žmones ir parodė dukrai, kas yra svarbu

Kiekvienų tėvų baisiausias košmaras yra vaiko liga. Net menkiausias peršalimas kelia daug nerimo, o ką sakyti tiems, kurie mato, kaip jų vaikų gyvybė kabo ant plauko kovojant su klastingiausia liga iš visų – vėžiu. Michelle Russell iš Puyallup miesto, Vašingtone, patyrė baisiausią kiekvienos mamos košmarą, kai sužinojo, kad jos ketverių metų dukrai Claire nugaroje auga piktybiniai augliai, vienas kurių liečia mažylės stuburą. 

Vėžys yra baisi liga, bet su šiuolaikinės medicinos pagalba ji yra dažnai įveikiama. Tačiau Michelle negalėjo suvaldyti savyje emocijų žinant, kad ši baisi liga užpuolė tokią trapią ir nekaltą jos 4 metų dukrytę.  4-metei Claire buvo diagnozuota Ewingo sarkoma – labai retas vėžys, kuris auga kauluose ir juos supančiuose minkštuosiuose audiniuose. Visiškai netikėtai ši maža mergaitė atsidūrė situacijoje, kai jai teko kovoti už savo gyvybę. 

Claire liga buvo aptikta, kai oro slėgis skrydžio metu jai sukėlė stiprų skausmą. Michelle sakė: „Skrydis tuo lėktuvu galėjo išgelbėjo mūsų dukros gyvybę, be jo nebūtume supratę, kad mergaitės jaučiamas nugaros skausmas yra kažkas daugiau nei paprasti raumenų ar augimo skausmai.”  Lėktuvui nusileidus jauna mergaitė buvo nedelsiant nuvežta į ligoninę, kur jai buvo diagnozuotas vėžys. 

„Ji dar nemokėjo važiuoti dviračiu, niekada nebuvo įžengusi į klasę ir didžiąją dienų dalį praleido žaisdama su lėlėmis“ – prisiminė mama Michelle, apibūdindama 4 metų Claire, kai jai buvo diagnozuotas vėžys. Sekantys metai Claire buvo pragariški – tuo metu ji patyrė daugiau skausmo ir kančios, nei dauguma suaugusiųjų mato per visą gyvenimą.

Kartą Michelle buvo priversta perduoti savo mažylę chirurgams operacijai, kuri truko daugiau nei dvylika valandų.

„Jie pašalino keturis jos šonkaulius, dalį pažeisto stuburo apvalkalo ir sustiprino stuburą strypais“ – pasakojo Michelle ir prisipažino, kad sunku žiūrėti į nuotraukas, darytas tuo metu.

„Mano prisiminimuose labiausiai įstrigo jos drąsa“ – paaiškino Michelle, apibūdindama jėgą, kurią Claire sukaupė pamačiusi verkiančią ir išsigandusią mamą. „Ji suspaudė mano ranką ir sušnibždėjo trumpą frazę „Aš tave myliu“ – prisiminė Claire mama. „Ji nenorėjo, kad aš bijočiau, ji nenorėjo, kad man būtų liūdna“.

Claire vėžio gydymas buvo žiaurus – septyniolika chemoterapijos raundų ir daugybinių operacijų per vienerius metus. Mergaitė numetė ketvirtadalį savo kūno svorio, neteko visų savo šviesių garbanų. Jai teko dalyvauti onkologijos skyriuje sutiktų mylimų draugų, kurie taip pat kovojo su vėžiu, bet pralaimėjo, laidotuvėse.

Chemoterapijos pasekmės taip pat buvo sunkios – jos burnoje ir gerklėje atsirado opos, jai buvo sunku valgyti, jos kaulai buvo labai trapūs ir ji nesunkiai žaisdama sugebėjo susilaužyti šlaunikaulį. Kai pagaliau buvo paskelbta Claire remisija, Michelle namo parsivežė silpną, išblyškusią, pliką penkerių metų mergaitę, nusėtą randų. Tačiau po trijų metų Clair negalėtų atrodyti geriau. 

Ji yra graži, sveika, raumeninga, žaisminga, linksma, talentinga šokėja ir gabi mokinė.  Ji išugdė labai kovingą dvasią. Ji pasveiko daugeliu atžvilgių. Tačiau Claire vis dar turėjo negyjančių žaizdų, netiesiogine prasme. Dabar jai teko įveikti skausmą, keliamą bendraamžių, kurie tyčiojosi iš jos randų ant nugaros. 

„Prieš kelias savaites skubotą rytą aš jai numečiau šortus ir jos mėgstamą palaidinę ir paprašiau apsirengti. Ji tyliai manęs paprašė kitokių marškinėlių. Užmiršusi ir skubėdama pasakiau: Kodėl? Tu juk myli šią palaidinę, tiesiog apsivilk, mes turime eiti, vėluojame…”

Claire atsisakė apsivilkti marškinėlius atvira nugara, kuriuos ji labai mėgo, nes vienas berniukas jai pasakė nedėvėti marškinių, per kuriuos matosi jos vėžio randai. Berniukas pridūrė, kad tie randai yra baisūs ir niekam jų matyti nereikia. 

Sekundei Michelle įsiuto, bet tada ji greitai suprato: greičiausiai jis nežinojo, ką Claire išgyveno. Michelle pasakė savo dukrai: „Manau, kad jis turėjo omenyje tavo patirtį, kurią tu išgyvenai įgydama tuos randus… Tai buvo baisu. O tavo randai yra gražūs. Tavo istorija yra neįtikėtina. Turėtum didžiuotis tuo, ką įveikei.” 

Verkdama Claire pasakė, kad ji tiesiog norėtų būti „normali“. 

Galiausiai Michelle suprato, kad pamokos reikia visam pasauliui, o ne tik Claire.

„Žmogaus grožis  nėra susijęs su plaukais, makiažu ar drabužiais. Grožis nėra tobulumas. Tikrasis grožis yra neapdorotas. Tikras grožis yra maža mergaitė, kuri patyrė neįsivaizduojamą fizinę ir emocinę traumą ir iš viso to išėjo stipresnė… giliai suvokdama šio gyvenimo trapumą. Mažas kūnas, kuris kažkada buvo fiziškai nukentėjęs nuo operacijų ir chemoterapijos, dabar grakščiai šoka. Tai yra grožis. Jos mažasis kūnas gali būti randuotas, bet jis pasakoja apie atkaklumą ir viltį. Norėčiau, kad joks vaikas ar suaugęs niekada nejustų poreikio uždengti savo randus. Išmokykime savo vaikus, kad netobulumas ir yra grožis. Drąsa yra grožis. Užuojauta yra grožis. Stiprybė yra grožis.”

Mama pasidalino savo mintimis internete ir sulaukė milžiniško palaikymo. Iš tiesų, nuo pat mažų dienų privalome mokyti vaikus apie gyvenimą ir apie tai, kokie mes visi esame skirtingi. Kiekvienas praėjome savus kelius ir laimingi tie, kurie lieka be matomų ar nematomų randų nuo patirtų sunkumų tame kelyje. Patyčios gimsta iš nežinojimo ir nesupratimo.

Patyčių nemėgsta nei suaugę, nei vaikai, tad visų mūsų užduotis yra paaiškinti tam pasimetusiam žmogui (mažam ar dideliam) apie tai, kad kitoks – yra nebūtinai negražus ir jį reikia pastumti. Džiugu, kad Claire turi nuostabią mamą, kuri visomis išgalėmis pasirūpins, kad mergaitė ir toliau žiūrėtų į savo didelius randus su susižavėjimu ir meile. Iš šios mamos ir jos mažosios kovotojos galima pasimokyti tiek daug…