Teisėja atpažino nusikaltėlio veide vaikystės draugą, su kuriuo buvo artima. Kaltinamasis sėdo už grotų, bet po 10 mėnesių jis nustebo pamatęs, kas jį pasitinka laisvėje

Gyvenimas yra nenuspėjamas ir kiekvieną iš mūsų likimo vingiai gali nunešti pačiais netikėčiausiais keliais. Tuo įsitikinti galime kasdien, kiekvienas iš mūsų. Dauguma mūsų su nostalgija prisimename mokyklos laikus, kai neturėjome rūpesčių, žaidėme ir linksminomės su klasės ar kiemo draugais.

Kartais tos draugystės trunka ištisus dešimtmečius, o kartais keliai išsiskiria net visam gyvenimui. Teisėja Mindy Glazer pasižymi neįtikėtina atmintimi, kurią ji pademonstravo vieną eilinę savo darbo dieną. Mindy vadovavo procesui, kurio metu naujiems kaliniams buvo skiriamos užstato už jų išlaisvinimą sumos.

Kai prie pakylos priėjo vienas iš nuteistųjų, jos mintys suaštrėjo. Ji skaitė nuteistojo padarytų nusikaltimų sąrašą, keletą kartų paminėdama jo vardą pavardę. Staiga ji sustojo ir uždavė vieną klausimą, kuris privertė vyrą pradėti raudoti tiesiai teismo salėje. “Ar jūs mokėtės Nautilus vidurinėje mokykloje?” – ištarė Mindy.

To užteko, kad jos įtarimai pasitvirtintų, o nusikaltimų keliu nuėjęs vyras prisimintų vaikystės draugę. Mindy iš karto pasakė, kad ji labai gerai prisimeną tą jauną ir linksmą Arthur Booth, su kuriuo ji mokėsi vienoje klasėje.

“Jis buvo vienas geriausių žmonių kuriuos pažinojau. Aš visada mąsčiau apie jus, man buvo įdomu, kaip susiklostė jūsų gyvenimas” – prisiminimais dalinosi Mindy.

Teisėja pratęsė savo pasakojimą apie tai, kaip jie kartu leisdavo laiką ir žaisdavo futbolą. Arthur, žiūrėdamas į jo likimą sprendusią teisėją, negalėjo sulaikyti ašarų ir kartojo “O, Dieve”. Jis buvo sukrėstas to, kaip gyvenimas pasisuko ir kokiais priešingais keliais nuėjo du artimi kadaise žmonės. Jų netikėtas “klasiokų susitikimas” buvo labai jaudinantis, nes buvo akivaizdu, kad Arthur suprato, kokį klastingą kelią jis pasirinko, kai galėjo gyvenime pasiekti tiek pat daug, kaip ir Mindy.

Bėda buvo ta, kad vaikinas jaunystėje pateko į narkotikų spąstus ir savo priklausomybei išlaikyti jam tekdavo pasipelnyti lengviausiu būdu – vagystėmis. Jis nebuvo agresyvus nusikaltėlis, jis tiesiog vertėsi, kaip galėjo, vedamas savo narkotinės priklausomybės. Nuo jų mokyklos laikų praėjo ištisi dešimtmečiai, kuriuos Arthur praleido tikroje migloje.

Tą dieną teismo salėje jis palūžo suprasdamas, kad gyvenimą savo sumovė. Mindy buvo gaila savo buvusio klasioko, tačiau ji turėjo atlikti savo darbą toliau. Moteris paskyrė jam užstato sumą ir atsisveikindama palinkėjo grįžti į doros kelią. Gali būti, kad tas netikėtas ir lemtingas susitikimas paveikė Arthur taip, kaip jis to net nesitikėjo.

Po 10 mėnesių kardomųjų priemonių, Arthur buvo išleistas į laisvę, kur iš karto privalėjo įsiregistruoti į reabilitacijos kliniką ir mesti vartoti. Tai buvo viena iš jo ankstyvo paleidimo sąlygų, tačiau šį kartą jis turėjo palaikymą. Jį laisvėje pasitiko jo buvusi klasiokė, ta pati teisėja, kuriai rūpėjo, kaip susiklostys tolimesnis vyro gyvenimas. Arthur pagaliau suvokė, kad jo gyvenimas nėra pasibaigęs ir kad jis tikrai dar gali pasikeisti.

Dar buvo nevėlu.

“Pasirūpink savo šeima. Rask darbą, nevartok. Rask sveikų malonumų gyvenime ir būk laimingas” – taip vaikystės draugui sakė teisėja. Arthur prisipažino, kad Mindy tapo jam įkvėpimu pasikeisti ir eiti toliau. Nežinome, kaip susiklostė vyro gyvenimas toliau, tačiau tikimės, kad jam pavyko pakeisti savo gyvenimą. 

Senų draugų susitikimas teismo salėje: