Žmonija iš tiesų nuėjo labai ilgą tobulėjimo kelią daugelyje sričių. Dar visai neseniai neįgalūs žmonės, turintys net pačių menkiausių ir gyvenimui įtakos neturinčių sutrikimų, nebuvo skaitomi net žmonėmis. Šiandien kova už neįgaliųjų teises yra kaip niekada aktuali ir arši, nes vis dar daug žmonių reikia įtikinti, kad protinę ar fizinę negalią turinčiam žmogui verta duoti šansą atsiskleisti darbuose, sporto šakose ir kitose gyvenimiškose srityse.
29 metų Colette Divitto žino šią situaciją kuo puikiausiai, nes ją išgyveno savo kailiu. Colette gimė su Dauno sindromu, tačiau puikioje šeimoje, kuri ją besąlygiškai mylėjo ir stengėsi suteikti kuo normalesnį gyvenimą. Iš tiesų, vaikystėje ir paauglystėje mergina susidurė su mažyčiais sunkumais. Be abejonės, ji sulaukdavo ir patyčių iš bendraamžių, ar diskriminacijos iš ją supusių suaugusiųjų pusės.
Tačiau nebuvo nieko, ko ji neįveiktų. Ji sėkmingai baigė mokyklą ir planavo, ką veikti toliau. Mergina žinojo, kad darbo rinka yra negailestinga, tačiau tokio fiasko ji nesitikėjo. Ieškodama darbų, mergina ėjo į pokalbius dėl pareigų, kurioms pagal turimus įgūdžius ji puikiausiai tiko. Tačiau vienas po kito, darbdaviai tardavo jai negailestingą “ne”. Per visą gyvenimą ji patyrė nemažai nusivylimų, tačiau šis buvo sunkiausias.
Viskas, kas ją tuo metu guodė, buvo besąlygiškas palaikymas ir meilė iš artimųjų. Būtent jie sugavojo idėją, kuri pačiai Colette net nebuvo šovusi į galvą. Mergina nuo vaikystės mėgo kepti sausainius namie, kuriuos su pasimėgavimu nuo stalo nušluodavo visi. Net nenuostabu, kad šeima Colette pasiūlė parduoti savo sausainius, kurie buvo net geresni, nei miesto kepyklėlėse.
Be abejonės, kurti kažkokį verslą nuo nulio buvo sudėtinga net su visa įmanoma pagalba. Dar daug kartų Colette išgirdo žodį “ne”. Tačiau vieną dieną vietinė kavinukė sutiko skirti jai dalį savo vitrinos ir leido jai pardavinėti savo skanėstus klientams. Tai buvo pirmasis ir pergalingas “taip”, kuris iš esmės nesuteikė jai šanso užsidirbti daug, tačiau tai buvo pradžia.
Būtent dėl tokio užsispyrimo, Colette staiga nusišypsojo laimė ir sėkmė. Kavinėje jos sausainiai sulaukė milžiniško populiarumo. Kadangi klientai susipažindavo ir su sausainių kepėjos istorija, daugybė žmonių buvo kur as labiau linkę pasirinkti jos produktą ir taip išreikšti palaikymą. Netrukus su šiuo palaikymu Colette nebegalėjo susitvarkyti savo namų virtuvėje, tad galimybės leido jai pradėti verslą profesionalioje virtuvėje.
Be abejonės, teko sukurti ir komandą, tačiau viskas, kas buvo jų kelyje, atrodė išsprendžiama be jokių problemų. Kai Colette buvo užtrenktos dešimtys durų, ji atrado plačiausias ir didžiausias, kurios jai atsivėrė plačiai ir atidarė visiškai naują pasaulį. Šiandien Colette turi didelę komandą ir siunčia savo kepinius visoje šalyje esantiems klientams.
Jos įmonėje dirba kiti neįgalūs asmenys, kuriems, kaip ir pačiai Colette, kitus yra pasakoma “ne”. Šiai dienai Colette kepykla iškepė ir pardavė jau daugiau nei pusę milijono sausainių. Mergina pasirodė daugybėje televizijos laidų, apie ją buvo rašoma prestižiniame “Forbes” žurnale. Šiandien verslai, kurie jai pasakė “ne”, neabejotinai gailisi.
Colette yra neriboto potencialo ir galimybių žmogus, su didele palaikymo komanda. Tačiau čia, šios istorijos dalyje, verta prisiminti auksinę frazę – viskas vyksta būtent taip, kaip turi vykti. Jei Colette nebūtų patyrusi tokio atstūmimo, vargu ar ji pradėtų šią veiklą, kuri jai ir daugybei kitų suteikė labai daug džiaugsmo ir be abejonės, pajamų.
Tai puikus priminimas visiems mums – kai užsidaro vienos durys, atsiveria kitos. Visada. Colette tapo įkvėpimo šaltiniu kitiems įvairią negalią turintiems žmonėms. Colette parodė, kad nesvarbu, kokį išankstinį nusistatymą turi apie žmogų, visi turi vienodas galimybes sulaukti sėkmės – viskas priklauso nuo užsispyrimo ir jį kurstančio noro!
Niekada neturėtumėte ką nors teisti per anksti, nes niekada negalite žinoti, kokių puikių idėjų turi žmogus!