Visi “nurašė” moterį, kurios visą kūną yra sukaustęs paralyžius, tačiau ji nustebino pasaulį tuo, ką sugebėjo sukurti net tokios būklės

Sveikata ne veltui vadinama didžiausiu žmogaus turtu, nes be jos, gyvenimas praranda prasmę. Taip jaučiasi daugelis, kurie atsiduria ligos patale, nesvarbu, ar tu jaunas, ar senas. Tačiau egzistuoja atvejai, kurie parodo, kad net ir pačioje prasčiausioje situacijoje galima ir net būtina žiūrėti į gyvenimą pozityviai ir ieškoti būdų išnaudoti gyvenimą pagal turimas galimybes. 

Zhang Junli iš Kinijos buvo judrus ir gyvybingas vaikas, toks kaip ir visi. Tačiau kai mergaitei sukako 7-eri metai, tėvai pastebėjo, kad ji pradėjo keistis. Jos judesiai buvo nebe tokie patys, suvaržyti, todėl nieko nelaukdami jie nuvedė dukrą pas gydytoją. Tai buvo ilgas ir sunkus procesas net medikams profesionalams, kurie tyrė mergaitę, bet negalėjo prieiti prie vienos išvados. Visiems buvo keista, kodėl mažos mergaitės pirštai gali visiškai netikėtai patinti i skaudėti, kaip seno žmogaus. Po poros metų galiausiai medikai nustatė diagnozę – 9-metė sirgo reumatoidiniu artritu.

Dėl savo unikalumo ir retumo, ši diagnozė buvo šokiruojanti ir tuo pat metu bauginanti. Medikai perspėjo šeimą, kad Zhang ateitis yra nenuspėjama ir greitai gali labai pablogėti.  Tačiau niekas nebuvo pasiruošęs tam, kad staigūs pokyčiai įvyks taip greitai. Mergaitė vos po keletos mėnesių apėmė viso kūno paralyžius. Iki dabar, kai jai  jau 43-eji, moteris praleido lovoje. Ji negalėjo pajudinti daugiau nei 90 procentų savo kūno. Net jei ji galejo pakelti ranką ar judinti lūpas, jos gyvenimas buvo absoliučiai sugriuvęs.

Bent jau taip galvojo kiti. Visi manė, kad Zhang kenčia ir kankina savo šeimą, nes gyvenimas tokios būklės turėtų būti tikras košmaras. Tačiau paralyžuota mergaitė niekada neprarado noro ir įdomumo gyventi. Faktas, kad ji ta galėjo daryti tik savo lovoje, jos nesustabdė. Kai aplinkiniai jos gailėdavo, ji visiems kartojo: “Aš paralyžuota, bet gyva”.

Toks užsispyrimas ir požiūris į gyvenimą lėmė unikalų moters pozityvumą. Jos istorija netrukus paplito po visą šalį, nes nepaisant tragiškos lemties, Zhang buvo laiminga, nes puoselėjo savo talentą. Net sukaustyta paralyžiaus, Zhang sugebėjo tapyti nuostabius paveikslus.

Mažai kas galėjo patikėti, kad tai – jos darbai, tačiau besišypsanti moteris neturėjo ko slėpti. Jos talentas yra gyvas jos viduje, tad jam ji atiduoda visas savo turimas jėgas. Neįtikėtino grožio paveikslai labai greitai subūrė šiai unikaliai moteriai didelę gerbėjų auditoriją. 

Zhang norėjo savo istorija visiems priminti, kad net pačiose beviltiškiausiose situacijose galima gyventi laimingai ir kažko siekti. Ji pradėjo tapyti paveikslus, kuriuose ji parodydavo nepakartojamą gamtos grožį. Galima būtų jos paklausti, ar neskaudu jai tapyti tai, kuo ji taip seniai nebegali pasimėgauti?

Tačiau Zhang teigia, kad tapydama ji mintimis pasineria į tą vaizdą kur kas daugiau, nei ji matytų realybėje. Ji išgyvena peizažus ar žmonių veidus portretuose kur kas emocionaliau, nei tada, jei nebūtų sukaustyta ligos. 

Laimei, jos istorija ir jos kūryba subūrė nemažą gerbėjų ratą. Iki šiol ji nutapė per 300 paveikslų, kuriuos visus jau nusipirko jos gerbėjai.  Šios unikalios menininkės istorija yra puikus priminimas, kad viltis visada turi mirti paskutinė. Kai liga sukaustė ją, Zhang aplinka ją “nurašė” ir sugebėjo tik gailėti jos. Tačiau menininkė nušluostė visiems nosis parodydama, kad kiekvienas turime galimybę susikurti savo laimę nepaisant sunkumų, kuriuos suteikia mums gyvenimas, lemtis ar Dievas.