Visi tikėjosi, kad apiplėšimo metu į veidą peršauta moteris sieks griežčiausios bausmės užpuolikui, tačiau visa šalis nustebo, kai auka kreipėsi į teisėją su šokiruojančiu prašymu

Šios istorijos pradžia siekia tolimus 1990-uosius. Būtent daugiau nei 30 metų atgal apsivertė Debbie gyvenimas, kai po linksmybių mieste su draugais, ji buvo užpulta. Grupelė jaunuolių grasino jai ginklu ir norėjo ją apiplėšti. Jos agresyviai buvo reikalauta atiduoti rankinės turinį, o matydama mosikuojamą jai prieš nosį ginklą, Debbie be abejonės pakluso.

Vienas iš dalykų, tą dieną ją sukrėtusių, buvo ne tik didelė grėsmė jos gyvybei. Ji kaip šiandien prisimena, kad tą ginklą laikė labai jaunos rankos, o į ją žvelgė gyvenimo nematęs paauglys. Nors moteris pakluso užpuolikams ir atidavė viską, ką turėjo, vis vien pasigirdo šūvis. Tai buvo neapgalvotas, gal net netyčinis įvykis. Tačiau Debbie buvo smarkiai sužeista.

Kulka perskriejo per moters lūpą, dalį žandikaulio ir keletą dantų. Vos pora centimetrų į kitą pusę ir ji būtų nušauta vietoje. Policija greitai sureagavo į įvykį, o netrukus buvo sugauti įtariamieji. Tą dieną ginklą laikė laikė 13-metis Ian Manuel, kuris po dviejų dienų buvo suimtas dar ir dėl kito nusikaltimo. Buvo sunku patikėti, kad vos 13 sulaukęs berniukas jau yra tesiamas už ginkluotus nusikaltimus. Tačiau tai nėra kažkas labai stulbinančio JAV.

Ian užaugo blogiausioje ir pavojingiausioje miesto dalyje, kurioje tik vienetai išvengia kelio, perpinto nusikaltimais, narkotikais, ginklais ir kitais nusikaltimais. Nepaisant savo amžiaus, Ian teko atsakyti už savo veiksmus. Teismo posėdyje dalyvavo ir Debbie, kurios sveikata gerėjo. Nuosprendžio dieną ji pajuto skausmą dėl berniuko, kuriam griežtas teisėjas nerodė pasigailėjimo. Paauglys buvo teisiamas kaip suaugusysis ir gavo bausmę kalėti iki gyvos galvos dėl pasikesinimo nužudyti.

Visi tą dieną buvę teismo salėje juto, kad tai buvo nepaprastai didelė bausmė. Deja, teisėjo sprendimas buvo neginčijamas ir Ian sėdo už grotų būdamas vos 14-iolikos. Turėdamas daug laiko apmąstymams kalėjime, jaunuolis vieną dieną nusprendė padaryti kai ką, kas galėtų galbūt sumažinti jo kaltės jausmą viduje. Jis norėjo paskambinti Debbie, nežinodamas, ar jo auka norės absoliučiai su juo kalbėtis.

Nuo bausmės pradžios buvo praėję jau 2 metai. Tai buvo laikotarpis prieš Kalėdas, kai Ian surinko Debbie numerį, o ji atsiliepė. Vaikinas atsiprašė už suteiktą skausmą, pasakė, kaip jis gailisi to, kas įvyko. Jis norėjo Debbie parodyti, kad jis iš tiesų gailisi dėl viso skausmo, kurį jis jai suteikė. Debbie vėliau pasakojo, kad jai buvo sudėtinga bendrauti su Ian, nes ji vis dar negalėjo užjausti ir suprasti savo užpuoliko. Vieną dalyką, kaip suaugusi moteris, ji žinojo – ją sužeidė vaikas, nieko gyvenime nepatyręs ir nesužinojęs vaikas.

Nepaisant vidinio konflikto, Debbie sutiko pabendrauti su Ian laiškais. Jiedu pradėjo susirašinėti laiškais ir moteris pastebėjo, kad Ian yra protingas vaikinas, kuris tiesiog gimė ir augo ten, kur jam neegzistavo jokios kitos galimybės. Pamažu jie tapo draugais, o šis susirašinėjimas ir draugystė vaikinui buvo vienintėlis būdas neprarasti sveiko proto, nes net 18 metų jis buvo uždarytas vienutėje. Galiausiai Debbie juto gailestį dėl Ian likimo ir to, kokią griežtą bausmę jis atlieka. Vis dėlto Ian jos nenužudė, tad bausmė iki gyvos galvos buvo tikrai griežta ir retai taikoma.

Moters atjautos skriaudėjui nesuprato dauguma jos artimųjų, tačiau pati Debbie jau seniai atleido Ian ir tikėjo, kad jis išmoko savo pamoką. Debbie bendraudama su Ian žinojo, kokiu žmogumi jis užaugo už grotų ir tikrai jautė, kad jis gali būti geras ir naudingas visuomenei žmogus. Moteris jį palaikė, skatino kalėjime mokytis ir edukuoti save. Jos draugystė ir palaikymas prilygo motinos rūpesčiui sūnumi. Tad kai šalyje buvo pakeisti įstatymai, kad nepilnamečiai negali būti kalinami iki gyvos galvos jei jie nieko nenužudė, Debbie ėmėsi veiksmų.

Moteris, pagrindinė auka šioje byloje, kreipėsi į teismą su šokiruojančiu prašymu. Būtent Debbie buvo aktyvus žmogus, siekęs išlaisvinti savo skriaudiką ir panaikinti jo bausmę, kuri nebe atitiko naujausių įstatymo pakitimų. Ji dalyvavo apeliaciniuose teismo posėdžiuose ir kovojo visomis išgalėmis dėl jo išlaisvinimo. “Jis atliko užtektinai ilgą bausmę” – argumentavo moteris. Netrukus Ian sulaukė lemtingo sprendimo – jo bausmė buvo nutraukta dėl jau pakankamai praleisto laiko kalėjime.

Debbie buvo pirmoji, kuri apsikabino jau 40-metį Ian, kai jis po 26 metų, praleistų kalėjime, išėjo laisvėn. Dauguma žmonių iki šiol nesupranta, kaip moteris turėjo jėgų atleisti savo skriaudikui, kai kurie Ian kaltina manipuliacijomis ir tuo, kad jis paveikė psichologiškai Debbie, kad ji stotų į jo pusę. Tačiau tiesa iš tikrųjų yra kitokia ir išėjęs laisvėn Ian tą įrodo su kaupu.

Debbie įrodė, kad atleidimas, supratimas ir palaikymas gali transformuoti žmogaus gyvenimą. Ji atleidimu pakeitė ne tik savo, bet ir Ian gyvenimą. Ian tikrai buvo kaltas dėl padaryto nusikaltimo, bet jis nekaltas dėl to, kur ir kaip gimė bei užaugo. Dabar Debbie ir Ian dabar yra geri draugai. Ian išėjęs iš kalėjimo tapo nauju žmogumi, jis niekada negrįžo prie nusikalstamos veiklos.

Veikiau priešingai, jis kuria poeziją ir sako kalbas įvairiose organizacijose, taip įkvėpdamas kitus jaunuolius iš problemiškų šeimų. Ian dabar yra sėkmingas žmogus, kuris savo patirtimi, savo istorija ir išmintimi dalinasi su tais, kurie užauga tokioje aplinkoje, kaip kadaise jis. Vyro misija dabar yra išnaudoti savo laisvę tik geriausiems tikslams ir atsilyginti visuomenei už tai, kad jam buvo duotas antras šansas.

Galima tikrai teigti, kad Debbie sprendimas atleisti ir vėliau dar kovoti už savo skriaudiką nėra jau toks beprotiškas dalykas. Atleidimas yra vienas stipriausių ginklų, kuriuos turi kiekvienas iš mūsų. Atleidimas pakeičia ne tik mus, bet ir viską, kas aplink mus. Ši istorija yra puikiausias to pavyzdys.