Žmogus, gimęs be rankų ir kojų, visiems įrodo, kad gyvenime nėra ribų ir kiekviena kliūtis gali būti įveikta – „Jei aš galiu, tai gali kiekvienas“

Gimti be rankų ir kojų daugumai žmonių būtų didžiulis iššūkis, kuris priverstų abejoti savo galimybėmis ir prarasti motyvaciją. Tačiau tai, ką daugelis žmonių su galūnėmis negalėtų pasiekti, Chrisas Kochas įgyvendino be jų. Jo istorija įkvepia kiekvieną, kuris abejoja savo galimybėmis, nes Chrisas yra gyvas pavyzdys, kad nėra nieko neįmanoma.

Chrisas gimė be galūnių – aplinkybė, kuri daugeliui žmonių galėtų atrodyti kaip gyvenimą keičianti tragedija, dažnai sukelianti baimę, nerimą ar net neviltį. Tačiau Chriso šeimos požiūris į šią situaciją buvo išskirtinai kitoks nuo pat pirmųjų jo gyvenimo akimirkų. Vietoje gailesčio ar baimės, jie pasirinko humorą – tai tapo jų gyvenimo filosofijos pamatu, kuris padėjo formuoti ne tik šeimos, bet ir paties Chriso požiūrį į gyvenimą.

Vos tik naujiena apie Chriso gimimą pasiekė jo senelę, ji atsakė ne ašaromis ar slegiančiais žodžiais, bet netikėtu juokeliu, kuris prajuokino visus aplink esančius. „Bruce’as niekada nepabaigdavo to, ką pradėdavo“, – pajuokavo ji apie Chriso tėvą, lengvai nuleisdama situacijos dramatiškumą.

Nors toks humoras galėtų kai kam pasirodyti ne itin jautrus, būtent ši pastaba nustatė ypatingą toną, kuris lydėjo Chrisą visą jo gyvenimą. Šeima šmaikštavo ir į sunkumus žvelgė su šviesia šypsena, tuo pačiu metu stiprindama savo požiūrį: gyvenimo iššūkiai neturi būti kliūtis džiaugtis gyvenimu. Net sudėtingiausiomis akimirkomis humoras buvo jų pagrindinis ginklas prieš baimes ir abejones.

Chrisas dažnai prisimena tokias akimirkas ir dėkoja už tai, kad senelės netradicinis humoro jausmas tapo kertiniu akmeniu, kuris padėjo jam lengviau susidoroti su savo iššūkiais. „Manau, kad būtent tas keistas ir sausas humoro jausmas padėjo man suprasti, kodėl gyvenimas be rankų ir kojų man buvo toks lengvas“, – sakė Chrisas. Jo gebėjimas juoktis iš to, kas daugeliui atrodytų kaip didžiulė našta, tapo pagrindine jo stiprybe, leidžiančia įveikti bet kokius gyvenimo sunkumus su šypsena.

Chrisas augo mažame Kanados kaime Nanton, Albertoje, kur didžiąją gyvenimo dalį praleido tarp ūkininkų ir galvijų augintojų. Jo vaikystė buvo beveik tokia pat, kaip ir kitų vaikų – tėvai mylėjo jį ir priėmė tokį, koks jis buvo. Jie niekada neleido savyje jausti gailesčio dėl sūnaus būklės, o vietoj to skatino jį daryti viską, ko trokšta.

„Jeigu ką nors nuolat sakysi žmogui, jis pradės tuo tikėti“, – paaiškino Chrisas. „Jei visą gyvenimą tau sakyčiau, kad esi nieko vertas ir nieko nepasieksi, tu galiausiai pradėsi taip jaustis. Aš niekada negirdėjau, kad ko nors negaliu daryti. Jei norėjau išmokti snieglente čiuožti ar žaisti futbolą, man visada sakydavo: ‘Pabandykim.’“

Chrisas užaugo žaisdamas sportą ir lankydamas mokyklą kaip ir visi kiti vaikai. Jam buvo keliami tokie pat reikalavimai – turėti gerus pažymius, padėti namuose ir ūkyje. Nepaisant to, kad užduotis kartais atlikdavo kitaip ar užtrukdavo ilgiau, Chrisas visada buvo pasiryžęs būti kaip visi kiti, o šeima jį visada taip ir traktavo.

Chrisas, niekada nesusitaikęs su neįmanomu, netrukus pradėjo sulaukti kvietimų dalintis savo gyvenimo istorija su kitais. Iš pradžių tai buvo kvietimai iš vietinių mokyklų ir „Rotary“ klubų, tačiau laikui bėgant tapo aišku, kad jis turi didesnį pašaukimą. Chrisas pradėjo keliauti po visą pasaulį kaip motyvacinis kalbėtojas, o kai jis nebuvo ūkyje, jo misija buvo įkvėpti kitus.

Jo gyvenimo moto – „Jei aš galiu“ – tapo jo paskaitų centru.

„Jeigu žmogus be rankų ir kojų gali snieglente čiuožti, banglente plaukti, dirbti ūkyje ir keliauti po pasaulį, tada kiekvienas gali padaryti bet ką,“ – sakė jis. „Tai tiesiog požiūrio klausimas.“

Per savo gyvenimą Chrisas įrodė, kad svarbiausia yra mąstysena. Jo nuolatinis optimizmas ir drąsa parodo, kad kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo iššūkių, gali pasiekti neįtikėtinus dalykus. „Per dažnai manome, kad nesame pakankamai geri arba kad mums nepavyks“, – sakė Chrisas. „Bet aš esu gyvas pavyzdys, kad jei aš galiu, kas jus stabdo siekti savo tikslų?“

Chrisas visada primena žmonėms nebijoti nesėkmių. „Negalima atsigręžti atgal į gyvenimą sakant: ‘Gaila, kad nepadariau to.’ Juk daug ko išmokstame iš savo klaidų,“ – teigė jis. „Parpuoli, atsistoji, nusivalai dulkes, išsiaiškini, ką turi padaryti, kad tai daugiau nepasikartotų, ir eini pirmyn.“

Chrisas Kochas ir panašūs žmonės, kaip Nickas Vujicicius, yra pavyzdžiai mums visiems, kad gyvenime nėra ribų. Jie parodo, kad nepriklausomai nuo to, ką gyvenimas mums pateikia, mes turime jėgų ir galimybių įveikti visas kliūtis.