Pora jaudinosi įsivaikindama mergaitę be rankų, kurios atsisakė biologiniai tėvai. Tačiau kai dvimetė naujoje šeimoje parodė, ką moka, visiems atvėpo žandikaulis

Kai Sophi gimė, jos tėvai iš karto žinojo, kad šio vaiko laukia nelengvas kelias. Mergaitė gimė visiškai be viršutinių galūnių. Jos biologiniai tėvai nebuvo pasiruošę tokiam gyvenimo posūkiui ir netrukus po gimimo jie nusprendė atiduoti mergaitę į vaikų globos namus. Kad ir kaip nesuprantama būtų, kaip tėvai gali taip pasielgti su savo vaiku, galima nuspėti, kad jie tai darė tik su geriausiomis intencijomis savo vaikui. Galiausiai, Sophi gyveną pilnavertišką gyvenimą ją labai mylinčioje šeimoje, kuri prilygsta tikriems angelams. Galiausiai, jos gyvenimo kelias turėjo būti būtent toks.

Christianne ir Jeremy Herrimane visada svajojo apie didelę šeimą, tačiau jie nenumanė, kad po daugybės bandymų susilaukti biologinių vaikų, jie pasuks link įvaikinimo, kuris taps savotiška jų gyvenimo misija. Sutuoktiniai bendrai susilaukė 5-ių vaikų, tačiau du iš jų gimė negyvi. Ši šeima greitai suprato, kad biologiškai kelias link didelės šeimos jiems yra nepasiekiamas, būtent todėl jie iš karto pradėjo svarstyti apie galimybę įsivaikinti.

Tačiau įsivaikinti jie panoro ne vieną, ne du ir ne tris vaikus. Į savo šeimą priėmę vieną vaiką ir pakeitę jo likimą jie nenorėjo sustoti. Dar labiau visus žavi faktas, kad pora pasiryžo įsivaikinti ir pasirūpinti tais, kurių niekas nepasirenka dėl jų neįgalumo. Šiandien pora augina 10 vaikų, iš kurių 7 yra įvaikinti ir kiekvienas turi negalią. Sophi iš Kinijos taip pat tapo šios palaimintos šeimos dalimi, kai ją Christianne ir Jeremy pastėbėjo globos namuose vienos iš jų kelionių į Kiniją metu.

Christianne prisimena tą rankyčių jūrą – kai vaikai savo lopšeliuose sėdėjo ištiesę rankas link jų taip parodydami, kad nori būti pasiimti. Toks vaizdas tikrai nėra silpnų nervų žmonėms, kurie palūžtų vien nuo fakto, kiek daug vaikų svajoja turėti namus ir šeimą. Sophi buvo ta mergaitė, kuri tiesiog gulėjo lovytėje ir išsiskyrė iš visų vaikų tuo, kad ji neturėjo tų rankyčių, kurias galėtų ištiesti link nepažįstamųjų. Tačiau Christianne pamatė tas dideles mažylės akis, kurios traukte traukė prie jos. Moteris žinojo, kad Sophi lemta tapti jų šeimos nare.

Be abejonės, jie nežinojo, ko tikėtis iš mergaitės, neturinčios pagrindinių kūno dalių, be kurių niekas negali įsivaizduoti normalaus funkcionavimo. Jie tikrai manė, kad su Sophi jų laukia didesnis iššūkis ir didesnė priežiūra, juk už ją praktiškai visą reikės padaryti kitiems. Tačiau dvimetė mergaitė labai greitai nustebino savo  įtėvius, nes pademonstravo tai, ką ji išmoko daryti nuo gimimo. Sophi niekada nežinojo, ką reiškia turėti rankas, todėl ji visiškai kitaip žiūri į ją supantį pasaulį.

„Prisimenu, kai parsivežėm ją namo, davėme jai jos pirmą gyvenime ledų porciją. Galvojome, kad ją be jokios abejonės reikės pamaitinti, bet kai ji savo kojų piršteliais suėmė ledą ir pasimėgaudama valgė pati, mes supratome, kad šis vaikas ypatingas ir jos potencialas neturi ribų”.  Tėvai buvo labai nustebę, tačiau jie džiaugėsi, nes matė, kad šios mergaitės užsispyrimas leis jai gyventi labai normalų gyvenimą, nepaisant jos trūkumų.

Sophie prieglaudoje gyveno su kita mergaite, kuri buvo akla. Nors tuo metu įstatymai Kinijoje neleido vienu metu įsivaikinti daugiau nei vieną vaiką, tėvų užsispyrimas nesumažėjo. Jiems buvo duota išimtis dėl to, kad vaikai buvo neįgalūs. Greitai jie įsivaikino ir Lexi – aklą mergaitę, su kuria Sophie augo toje pačioje prieglaudoje. Dabar jos abi gyvena labai laimingą gyvenimą didelėje šeimoje, kurioje visus vaikus sieja ypatingai stiprus ryšys.  Sophi yra įseserei Lexi jos akys, o Lexi Sophi padeda savo rankomis.

Einant metams tėvams atsiskleidė ir daugiau mergaitės sugebėjimų, kurie kiekvieną kartą atima jiems žadą. Mažoji Sophi Green mėgsta šokti ir yra labai aktyvi. Ši įspūdinga mergaitė gali savarankiškai atlikti neįtikėtinai daug įvairių užsiėmimų, pavyzdžiui valgyti su peiliu ir šakute ar net lazdelėmis, rašyti, piešti ir net gaminti! Sophi savo kojų pagalba dabar piešia, rašo, šukuoja ir plauna savo plaukus, valgo ir atlieka daug kitų kasdienių užduočių pati.  Dažnai tėvų buvo klausiama, kaip jie ją to išmokė. Tiesa ta, kad Sophie viską išmoko pati, savo užsispyrimo ir vidinės jėgos vedama.

Šokiai ir jojimas yra dabartinės Sophi aistros, nors jai tai daryti yra sunku. Jos viena koja yra mažesnė už kitą, tačiau tai jos nestabdo siekti savo svajonių. Kai ji buvo maža, mergaitė  negalėjo vaikščioti ir jos tėvai svarstė, ar dukra visą likusį gyvenimą turės naudotis vežimėliu. Tačiau dabar Sophi tik kartais naudojasi specialių įrengimų pagalba, kurie jai pagelbėtų išlaikyti pusiausvyrą.

Dabar Sophi yra 12 metų ir ji gyvena tipinį paauglišką gyvenimą. Be abejonės, jai kartais kyla mintys, koks jos gyvenimas būtų turint rankas, tačiau ji iš karto pasako labai išmintingą mintį. „Aš gimiau be rankų ne be reikalo. Visi mums gyvenime duodami iššūkiai yra mūsų gyvenimo kelio dalimi. Jei būčiau gimusi sveika, aš neatsidurčiau globos namuose o po to šioje mylinčioje šeimoje. Esu dėkinga už savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Akivaizdu, kad susitvarkau su daugeliu kasdienių užduočių, todėl neprapulsiu. Mano tėvai yra tikri angelai ir jų dėka esu laimingiausias vaikas žemėje.“

Su tokia išmintimi ir požiūriu į gyvenimą sunku nesutikti! Ši istorija tik dar kartą parodo, kad Dievas mums neduoda iššūkių, su kuriais negalėsime susitvarkyti. Ši šeima verta didžiausios pagarbos už tai, kokiu keliu jie žengia gyvenime ir kokį pavyzdį jie rodo kitiems. Jie įkvepia ne tik žmones, mąstančius apie įvaikinimą, tačiau ir tėvelius, kuriems gimsta neįgalus vaikučiai. Šiai šeimai nėra nieko neįmanomo, bet jie nėra kuom nors ypatingesni, nei visi kiti. Vienas juos iš minios skiriantis dalykas yra jų požiūris į gyvenimą, iš kurio galima pasimokyti mums visiems!