Pamatęs be kojų gimusią dukrą, vyras iš karto liepė žmonai palikti ją ligoninėje likimo valiai. Po 20 metų moteris sužinojo, kas nutiko su apleista dukra ir negalėjo patikėti jos likimu

Sunku kartais suprasti, kas dedasi žmonių galvoje, kai jiems gimsta vaikai su rimta negalia. Sunku suvokti tai, iš kur jie turi tvirtą pasiryžimą atsisakyti savo vaiko tikint, kad vaiko su negalia negalės užauginti. Daugeliui iš mūsų tai atrodo nežmoniška – palikti savo vaiką likimo valiai. Tačiau neretai toks pasirinkimas tampa pateisinamu, kai vaikas randa šeimą, kuri turi pasiryžimo mylėti jį nepaisant visų trūkumų ir problemų. Taip nutiko ir su šios istorijos heroje, kurios gyvenimas yra puikiai tinkantis filmo scenarijui.

1987-aisiais, Rumunų kilmės porai, gyvenusiai JAV, gimė mergaitė. Tai buvo antras vaikas šeimoje, kurio laukė ir tėtis ir mama. Tačiau jai gimus, tėvą apėmė panika ir siaubas. Mergaitė gimė be kojų, kurios neišsivystė dėl užspaudimo gimdoje. Mergaitės mamą Camelia taip pat ištiko šokas, tačiau dar labiau jos širdis dužo, kai išgirdo vyro griežtą sprendimą – mergaitę jie turi palikti ligoninėje įvaikinimui.

Jie negalėjo įsivaizduoti, kaip apmokės visas gydymo sąskaitas, besirūpinant neįgaliu vaiku. Camelia neturėjo kito pasirinkimo, tik paklusti valdingam vyrui ir tokiu būdu, maža mergaitė be kojų ieškojo naujos šeimos. Kai jai sukako keletas mėnesių, mergaitę įvaikino Sharon ir Gerald Bricker.

Tris sūnus auginusi pora buvo ideali mergaitei, kurią jie pavadino Jennifer. Ji augo meilės, rūpesčio apsuptyje, kur jai netrūko nieko. Labiausiai šeima stengėsi įskiepyti Jennifer, kad nėra nieko šiame pasaulyje, ko ji negali. Net jei ji nori važinėti riedučiais, jie sugalvos būdą, kaip tai būtų įmanoma. Tokioje aplinkoje augusi Jennifer iš tiesų buvo labai laiminga ir niekada nemanė, kad jos negalia gali ją sustabdyti.

Jennifer taip pat visada žinojo, kad yra įvaikinta, kodėl ją paliko jos biologiniai tėvai ir kad ji yra rumunų kilmės. Žinodama šias detales, ji negalėjo išvengti ieškojimo panašumų į save aplinkoje. Būtent todėl, kai 1996-aisiais visame pasaulyje išgarsėjo jauna gimnastė vardu Dominique Moceanu, Jennifer buvo sužavėta. Visų pirma dėl to, kad ji pagaliau pamatė kažką, labai panašią į save.

Dominique taip pat buvo Rumunė, jos net atrodė panašiai. Jennifer sėmėsi iš tautietės įkvėpimo ir taip pat pradėjo svajoti apie gimnastiką. Šeima mergaitei absoliučiai neprieštaravo ir netrukus Jennifer pradėjo treniruotis aero gimnastikos užsiėmimuose. Sulaukusi 11-kos, Jennifer taip pat pasiekė aukštumų gimnastikos sporte, taip pat skynė medalius vieną po kito.

Stebėdami tokį stebuklingą ir sėkmingą dukros kelią, Sharon ir Gerald suprato, kad turi atskleisti vieną labai svarbią detalę dukrai apie jos biologinius tėvus. Vieną dieną susėdę pokalbiui, tėvai atskleidė, kad Jennifer biologinių tėvų pavardė yra… Moceanu. Tai reiškė, kad Dominique, kurią stebėjo ir kuria žavėjosi visą savo gyvenima mažoji Jennifer, yra iš tiesų galimai jos sesuo. Tada Jennifer jau buvo 16-ka.

Ji nieko nelaukdama parašė laišką Dominique, kuri sužinojusi tokią sukrėčiančią žinią apie seserį, kurios ji niekada nematė, patyrė tikrą šoką. Dominique iš karto paklausė mamos Camille, ar jie kažkada atidavė mergaitę įvaikinimui. Kai su ašaromis akyse mama pripažino apie gėdingiausią savo gyvenime padarytą dalyką, merginai viskas susidėliojo į savas vietas. Netrukus seserys susipažino ir užmezgė naujus santykius.

Jas siejo tiek daug – pradedant tuo, kad jos buvo neįtikėtino panašumo, baigiant meile tai pačiai sporto šakai. Dar daugiau džiugesio Jennifer patyrė sužinojus, kad ji turi dar vieną, jaunesnę seserį. Merginos akimirksniu pajuto nepakartojamą ryšį ir nuo to laiko tapo neišskiriamomis seserimis. Su biologine mama, kita vertus, Jennifer pasiruošė pasimatyti tik tada, kai jai sukako 20 metų.

Jennifer biologinis tėtis buvo jau miręs, o mama, sutikusi po dviejų dešimtmečių savo dukrą, liejo ašaras, atsiprašinėjo ir atgailavo. Jennifer nenorėjo laikyti pagiežos mamai, nes ji buvo dėkinga už jos gyvenimą tokį, koks jis susiklostė. Visas įvyko ne veltui ir likimas galiausiai suvedė šeimą, kuri energetiškai niekaip negalėjo būti atskirta. Nuo to laiko, seserys tapo neatskiriamos net gyvenant skirtingose valstijose. Jennifer yra dėkinga Dievui už tai, kaip susiklostė jos gyvenimas ir už visas likimo dovanas, kurias ji sulaukė.

Vis dėlto, palikta likimo valiai, ji to paties likimo nebuvo nuskriausta. Ji įgijo nuostabią šeimą, kuri ją užaugino su supratimu apie gyvenimą be ribų, ji vis vien surado savo biologinę šeimą, su kuria ji gali kurti naujus santykius, pilnus prasmės ir meilės. Jennifer seserys pripažino, kad jei ji augtų kartu su jomis, su savo biologiniais tėvais, ji nebūtų gyvenime pasiekusi to, ką pasiekė su įtėviais.

Merginos pripažino, kad tėvo auklėjimas buvo labai problematiškas ir toksiškas, tad ji būtų palaužta dar vaikystėje.  Taip, kartais sunku suvokti, kas dedasi tėvų galvoje, kai jie atsisako savo vaiko. Tačiau kartais, tikriausiai, jie turi giliai viduje pasislėpusį jausmą, kad jie priima teisingą sprendimą ir kad vaikas galiausiai turės tikrai geresnį gyvenimą, nei jie gali suteikti.