Į parduotuvę buvo iškviesti šungaudžiai dėl 5 kartus įsibrovusio benamio šuns, kuris norėjo pavogti žaislą. Tai, kaip nusprendė pasielgti atvykę specialistai, buvo labai netikėta

Naminiai augintiniai ne veltui vadinasi “naminiais”, nes kaip šeimininkas, jį auginantis žmogus privalo prisiimti už savo gyvūną pilną atsakomybę. Jį maitinti, prižiūrėti, suteikti geras sąlygas gyvenimui ir be abejonės, duoti daug meilės. Verta visada gerai pagalvoti – jei negalite to suteikti gyvūnui, verčiau jo neturėkite ir leiskite tą padaryti kitiems žmonėms. Tačiau ne visi žmonės suvokia savo atsakomybės būtinumą ir kartais tapusius nereikalingais augintinius jie tiesiog išmeta į gatvę, kur gyvūnai pradeda tikrą išgyvenimo etapą.

Tokie benamiai šunys dažnai sukelia daug problemų, todėl juos gaudo šungaudžiai ir gyvūnų globos tarnybos, kurios padeda ir visuomenei, ir tam pačiam gyvūnui. Vienas toks benamis keturkojis sukėlė daug problemų ir nemalonių emocijų nedidelėje parduotuvėje Šiaurės Karolinos valstijoje, JAV. Benamis šuo net keletą kartų įbėgo į parduotuvę, kurioje jis kėsinosi kai ką pavogti. Pardavėjų kantrybė baigėsi ir jos iškvietė atitinkamą organizaciją, kuri galėtų pasirūpinti problematišku, niekam nepriklausančiu šunimi.

Atvykusi į vietą gyvūnų globos organizacijos specialistė Samantha Lane pamatė tą šunį, kuris ir vėl automobilių aikštelėje tik ir laukė galimybės įsmukti į parduotuvę ir griebti vieną ir tą patį daiktą. Tai buvo ne maisto prekė. Tai buvo rožinis pliušinis vienaragis, kurio šuo akivaizdžiai neapsakomai norėjo. Pardavėjos dirbo savo darbą ir bet kokiais būdais stengėsi apsaugoti inventorių nuo benamio šuns, tačiau Samantha žinojo, ką turi daryti.

Tam, kad būtų visi patenkinti, įskaitant ir šunį, moteris nupirko pliušinį vienaragį, kurį lauke įteikė keturkojui. Iš pradžių šuo atrodė gal kiek baugiai, reikėjo įvertinti, ar jis nėra agresyvus. Tačiau vos tik keturkojis gavo savo išsvajotą žaislą, pasirodė jo tikras charakteris, kuris buvo toks pats minkštas ir mielas, kaip tas žaislas. Samantha su kolegomis pasiėmė šunį ir atvežė ten, kur jam bus saugu – į gyvūnų prieglaudą.

Jie ilgai spėliojo, kodėl šis šuo taip troško to žaislo, su kuriuo prieglaudoje jis nesiskyrė nei akimirkai. Galbūt jis turėjo tokį patį žaislą savo senuose namuose, o pamatęs jį parduotuvėje, šuo prisiminė savo senus namus ir senus saugumą teikiančius daiktus. Šis kuriozinis “vagišiaus” atvejis buvo juokingas ne tik prieglaudos darbuotojams, bet ir visiems sekėjams, kurie domisi organizacijos veikla ir stebi jų Facebook puslapį.

Jame buvo įkeltos ir šunelio bei jo rožinio draugo nuotraukos, kuriomis pasidalino tūkstančiai žmonių. Būtent jų pasidalinimų ir šios istorijos mielumo dėka, šis šuo buvo benamis neilgai. Jau kitą dieną jį pasiėmė iš prieglaudos iš pirmos nuotraukos įsimylėję į jį žmonės. Džiugu buvo ir tai, kad ši kuriozinė ir netradicinė istorija taip pat patraukė daugiau dėmesio ir į organizacijos veiklą.

Tokios įstaigos dažniausiai veikia tik dėl geros širdies žmonių paramos, aukų. Ši istorija su rožiniu vienaragiu padėjo ir kitiems gyvūnams būti greičiau “įvaikintiems”, o kas negalėjo priglausti gyvūno, padėjo jiems maisto ir rožinių vienaragių aukomis. Ši paprasta istorija primena, kaip svarbu daryti nedidelius gerus darbus.

Samantha galėjo šaltai atlikti savo darbą, uždaryti šunį narve ir atvežti jį į prieglaudą. Vietoje to, ji žinojo, kad gyvūnui reikia suteikti džiaugsmo, o ta nedidelė 10 dolerių vertės dovana pliušinio žaislo formoje sukūrė visą istoriją, padėjusią ne tik tam pačiam šuneliui, bet ir kitiems gyvūnams. Ne veltui šie žmonės dirba šį darbą – jų širdys iš ties auksinės ir kupinos atjautos.