Dukra bijojo, kad 95-erių mamos noras atostogauti prie jūros bus negalimas dėl jos judėjimo suvaržymų. Atvykusios į paplūdimį jos suprato, kad tai bus geriausios atostogos gyvenime

Senatvę dauguma mūsų siejama yra su ligomis, sunkumais ir kūną apleidžiančiomis jėgomis. Dažnas iš mūsų pašiurpsta pagalvoję apie gimtadienius ir tai, koks amžiaus skaičius mus apibūdina. Tačiau tiesa yra ta, kad amžius pase – yra tik skaičiai. Žmogų apibrėžia tik tai, kaip jis jaučiaisi širdyje ir sieloje. Žmogus gali būti 70-ties, tačiau širdyje jaustis it 30-ties.

Ši istorija yra būtent apie tokią damą, kuri neleido jos amžiui jos sustabdyti. Dottie Schneider buvo visada aktyvi moteris, mėgusi nuotykius ir paprastus gyvenimo malonumus. Tačiau senatvėje ji pajuto pagaliau tą drąsą daryti tai, ko ji nedrįso anksčiau. Dar būdama 89-erių ji nusprendė, kad turi išbandyti skraidymą parasparniu.

Dottie norėjo savo gyvenimo paskutinėje pusėje iš visos širdies mėgautis gyvenimu. Tačiau ne viskas ėjo kaip iš pypkės. Prieš ketverius metus ją ištiko insultas, kuris labai stipriai pablogino jos sveikatą ir atėmė iš kūno jėgas bei galimybę laisvai savarankiškai judėti. Nuo to laiko jai padeda dukra Kimberly, kuri su neįgaliojo vežimėlio pagalba padeda mamai judėti, kur ji nori.

Dottie tikrai yra užsispyrusi moteris, nes net kai gydytojai nedavė jai gerų prognozių dėl ateities, moteris išmoko kalbėti iš naujo ir toliau troško gyvenimo malonumų. Vienas iš tokių troškimų buvo atostogos prie jūros. Dottie labai norėjo pajusti smėlį po savo kojomis. Tačiau Kimberly iš karto pradėjo pergyventi dėl to, kaip reikės pasirūpinti mama paplūdimyje, kur jos vežimėlis vargu ar pajudės.

Nepaisant visų baimių, moterys su nekantrumu laukė atostogų datos ir galiausiai nuvyko į kurortą. “Bus, kaip bus” – galvojo Kimberly.

Pirmąją atostogų dieną, dukra stūmė mamos vežimėlį iš viešbučio į paplūdimį, tačiau greit suprato, kad važiuojami takai paplūdimyje baigiasi, o iki gultų moterys niekaip nenuvažiuos. Tačiau tada horizonte išniro jų angelai sargai, riteriai, su žibančiais šarvais.

Tai buvo vietinių jaunų gelbėtojų komanda, kuri iš karto atkreipė dėmesį į sunkumų turinčias damas. Jie tuč tuojau pasiūlė padėti joms. Dottie, kaip tikrą karalienę, jauni vaikinukai nešiojo ant rankų. Su tarnybiniu paplūdimio keturračiu jie pavežėjo moteris iki gultų, kur Dottie galėjo ne tik įsipatoginti, bet ir paliesti kojomis ir delnais smėlį.

Kimberly nesitikėjo tokio gerumo, tačiau gelbėtojai net nesiruošė sustoti stulbinti damas. Vyrukai visą dieną vis patikrindavo, ar Dottie nieko nereikia ir kasdien jas palydėdavo ant rankų iš paplūdimio į viešbutį. Vyrukai tą  patį darė visų atostogų metu, su dideliu entuziazmu padedant senutei ir jai pakeliant nuotaiką.

Tai buvo pirmas kartas, kai Dottie pasakė, jog nenori išvykti. Ji norėjo pasilikti ir atostogauti ilgiau, viskas tik šių geros širdies jaunuolių dėka“. Tai buvo nuostabios mamos ir dukros atostogos ir labiausiai prie jų sėkmės prisidėjo gelbėtojai.

Tos savaitės prie jūros metu, Kimberly galėjo būti tiesiog dukra, o ne mamos globėja.  Šie vaikinai užsitarnavo vietą rojuje už tai, kaip jie elgėsi su senyvo amžiaus Dottie, kuriai ši kelionė gali būti paskutinė. Šaunu, kad jauni vyrukai pasirūpino neužmirštamais įspūdžiais.