Ėjau “į kairę”, kada tik panorėjau. Vėliau buvau žmonai ištikimas, kol ji nepastojo. Dabar skaudžiai moku už savo klaidas

Kitų akimis aš visada buvau nesubrendęs, neatsakingas, o gal net ir amoralus. Tačiau man niekada tai nerūpėjo. Veikiau priešingai – jutau kažkokį malonumą sulaukdamas kreivų žvilgsnių ar kritikos, nes žinojau, kad tiesiog darau, ką noriu. Galiausiai už savo klaidas sulaukiau atpildo, tačiau būtų gerai, jei už jas dabar mokėčiau tik aš… Kiekvieną kartą, kai merginos reikšdavo man pretenzijas, kad miegu su daugiau nei viena partnere, aš tik kilsteldavau pečiais. Kodėl aš turėjau laikytis kažkieno taisyklių?

Dariau būtent tai, ko norėjau. Nemanau, kad buvau priklausomas nuo atsitiktinių santykių, tačiau tai tiesiog buvo mano natūroje. Norėjau visko daug ir vienu metu. Tačiau kai mano gyvenime pasirodė Julija, aš stabtelėjau. Ji nebuvo ta, kuri man kristų į akį. Tiesą pasakius, ji buvo toli nuo mano įprastinių standartų moterims. Tačiau būdamas šalia jos, kompanijoje, aš vis pamatydavau tą jos teisiantį žvilgsnį ir kažkas manyje pasikeisdavo.

Kažkodėl panorėjau pakeisti jos požiūrį į mane. Galbūt tai buvo viena iš mano kvailų užgaidų. Jos ironiškas žvilgsnis niekada nedingdavo. Susidomėjimas manimi joje neužgimdavo. Jutau, kad ji kažkokiu būdu savo žvilgsniu kone trypia mano vyriškumą, o to pasekoje pradėjau vaikytis moterų, į kurias kadaise net nepažiūrėčiau. Kažkoks sportinis interesas… Tačiau greitai suvokiau, kad Julija neišeina man iš galvos jau nebe dėl to, kad norėčiau jai kažką įrodyti.

Manyje budo jausmai jai, tad panorau, kad ji justų man tą patį. Palaipsniui keičiau savo taktikas. Elgesį. Nustojau būti medžiojančiu patinu, o ji tai iš tiesų pastebėjo. Man labai palengvėjo, kai ji man pradėjo daugiau šypsotis. Storiausias ledkalnis tarp mūsų pradėjo tirpti ir abu jutome, kad judame viena kryptimi – meilės vienas kitam. Pats negalėjau kada nors įsivaizduoti, kad norėsiu atsiklaupti prieš vieną moterį ir jai pasipiršti.

Nuo to laiko žinojau, kad noriu būti Julijai ištikimas. Du metus mes puoselėjom savo santykius, kurie tapo tvirti ir gražūs. Tačiau kai sužinojome, kad laukiamės, mane ištiko vidinis perversmas. Julija buvo labai seksuali moteris, ji troško intymumo labai dažnai. Tačiau mane trikdė buvimas su ja intymia forma, kol joje augo mūsų kūdikis. Sužinojome, kad laukiamės sūnaus. Buvau tiesiog devintame danguje, tačiau niekaip negalėjau nutildyti savyje nenoro su ja mylėtis.

Manyje grįžo mąstysena, kad permiegoti su kitomis merginomis nėra nieko blogo, ypač jei aš tai darysiu dėl mūsų santykių. Jei aš patenkinsiu savo poreikius kitur, būsiu nuostabus vyras ir būsimas tėtis. Savo romanus laikiau saugumo santykiuose garantu. Žinau, kad kai kurie žmonės pasakytų, kad elgiausi kaip tikra kiaulė. Tačiau grįžęs namo aš buvau pačiu nuostabiausiu vyru.

Be abejonės, Julija nieko nežinojo apie mano neištikimybę. Važinėjau su ja pas gydytojus, į apžiūras, kartu kūriau su ja mūsų ateities viziją. Tereikėjo išlaukti tuos 9 mėnesius ir vėl viskas būtų gerai. Galiausiai atėjo tas momentas, kai aš tapau tėvu, o ji mama. Julija mane dažnai sustabdydavo, kai pradėdavau fantazuoti apie būsimas sūnaus mokyklas, veiklas, hobius ir talentus.

Tačiau netrukus mane sugrąžino į realybę ir sūnaus negalavimai. Jo akys pastoviai pūliavo ir buvo uždegimo būsenoje. Iš pradžių stipriai nesijaudinome, tačiau netrukus pajutome baimę, kai įvairūs sūnaus simptomai tik paaštrėjo. Nuskubėję pas gydytoją atlikome net keliolika tyrimų. Po poros dienų gavome skambutį iš ligoninės su prašymu skubiai atvykti su mažyliu. Tačiau to, ką gydytojai man pasakys, aš nesitikėjau.

-Tai, chlamidiozė. Mažylis užsikretė ja gimdymo metu. – sakė gydytojai.
Venerinė liga? Kaip tai gali būti? Julija graužė save dėl to, kad nieko nejuto ir neatliko tinkamų tyrimų. Ji bandė suvokti, kada galėjo užsikrėsti, kaltino save, verkė… O aš žinojau, kad kalta tikrai ne ji, o aš… Juk permiegojau su nesuskaičiuojama krūva moterų. Niekada nesinaudojau prezervatyvais…

Dėl gydymo antibiotikais mūsų sūnus susirgo ir plaučių uždegimu, tad jo trumpas gyvenimas buvo perpildytas sunkumais. Man gaila ne tik jo, bet ir žmonos, kuriai neturiu drąsos pasakyti, kad tai aš kaltas. Kad tai 99 procentų tikimybė, jog aš pasigavau venerinę ligą ir užkrečiau ja ne tik Juliją, bet ir savo mažylį.

Likimas pasisuko man visiškai netikėta linkme. Likimas už mano klaidas nubaudė ne mane, o mano sūnų. Tai iš dalies yra kur kas didesnė bausmė man, nei kažkas, kas būtų atsitikę asmeniškai man. Kai serga vaikai, labiausiai kenčia jų tėvai – tuo įsitikinau. Dabar jau pasimokiau, bet klaidų neištaisysi…