Moteriai dėl gimdymo komplikacijų buvo atliktas Cezario pjūvis. Gimdyvės mama apsiverkė, tačiau kai paaiškino kodėl, nauja mama su vaiku ant rankų net išsižiojo

Gimdymas yra neįtikėtinai stebuklingas ir sudėtingas procesas, be kurio neegzistuotume šioje žemėje. Moteris kūnas iš tiesų yra nepaaiškinama, magiška tvirtovė, sugebanti sukurti ir užauginti savo įsčiose gyvybę, kurią per didelius skausmus vėliau išleidžia į pasaulį. Ir tikriausiai kiekviena mama pasakytų, kad visus fizinius skausmus užgožia džiaugsmo akimirka, kai tavo vaikas yra tau paguldomas ant krūtinės pirmą kartą.

Sunku yra ir įsivaizduoti, kiek moterš patyrė didelius košmarus komplikacijų metu tada, kai medicina dar nebuvo tiek pažengusi, kiek dabar. Mūsų dienomis moteris turi maksimalų saugumą su gydytojų priežiūra, su daugybe tyrimų ir pagalbinių priemonių bei informacijos. Tačiau net ir labiausiai pasiruošusios moterys negali žinoti to, kas nutiks lemtingą vaiko atėjimo dieną. Dabar yra labai populiaru suplanuoti savo gimdymą iki mažiausių detalių.

Tą padeda padaryti ir privačios ginekologės, dulos ir kitos savo srities specialistės. Populiaru taip pat tampa natūralus gimdymas, gimdymai namuose, išskirtinai be nuskausminamųjų ir t.t. Viena moteris pasidalino savo patirtimi anonimiškai internete, o jos istorija paliete daugybę moterų, kurios taip pat išsižiojo nuo to, kas nutiko gimdyvei.

“Aš visada žinojau, kad mano mama yra narcisistė. Jos nuomonė ir jos išsakymas visada sukeldavo man daugybę emocijų, tačiau be abejonės, susilaikydavau. Ji vis vien lieka mano mama, kokia ji bebūtų. Tačiau kada atėjo mano eilė tapti mama, aš nebežinojau, kaip reaguoti į savo pačios mamą. Kaip dabar yra normalu, su savo privačiu gydytoju suplanavome gimdymo eigą.

Visi mano organizmo parodymai buvo neblogi, kliūčių jokių nematėme. Be abejonės, man visada buvo pakartota ir priminta, kad planas visada gali pasikeisti dėl nenumatytų sunkumų. Merfio dėsnis – jei gali atsitikti kas nors negero, būtinai atsitiks. Atėjus gimdymo dienai nejutau jokių sąrėmių. Palaukėme dar savaitę. Vėliau gydytojo liepimu atvykau į ligoninę, kur man suleido gimdymą skantinančių vaistų.

Viskas būtų gerai, jei ne faktas, kad gimdymas neprasidėjo visas tris sekančias paras. Galiausiai dėl mano ir mažylio gyvybės išsaugojimo buvo nuspręsta atlikti Cezario pjūvį. Ačiū Dievui už šiuolaikinę mediciną ir chirurgiją, nes netrukus mano sūnus jau gulėjo man ant krūtinės. Verkiau iš laimės pagaliau sutikusi savo atžalą. Verkiau iš palengvėjimo, kad sunkumai praeityje.

Net minties nekilo apie tai, kad kažkas vyko “ne pagal planą”. Velniop tuos planus – tikslas pasiektas. Aš sveika, sūnus sveikas, visi laimingi, atrodytų. Tada pažiūrėjau į savo mamą, kuri verkė. Nusišypsojau jai ir maniau, kad verkia iš laimės. Oj, kaip klydau. Pasirodo, mano mama verkė dėl to, kad nesu “tikra mama”, kuri savo kūdikį į pasaulį atsivedė “natūraliai’.

Ji verkė, nes mano kūdikis gimė ne taip, kaip jos įsivaizdavimu, jis turėtų. Iš pradžių pagalvojau kad ir aš išprotėjau girdėdama tai, ir ji išprotėjo, man sakydama tokį dalyką. Aš rimtai buvau netekusi žado. Nuo kada Cezario pjūvis tapo nenormalu? Nuo kada žmonės tapo tokie pamišę, kad skirsto gimdymus į normalius ir “netikrus”?

Nuo kada tas faktas, kad aš ir kūdikis esame galiausiai sveiki, nepaisant kilusio pavojaus, yra nesvarbyus? Nuo to laiko supratau, kad tokios toksiškos mamos, kuri rimtai man pasakė tokius dalykus, laikausi tolėliau… Iš tiesų džiaugiuosi sužinojusi jos požiūrį į tokius dalykus pirmą dieną, kai gimė mano sūnus.

Tikrai nenorėčiau, kad sūnaus močiutė jam augant skleistų tokius nesąmoningus požiūrius ir erezijas…“
Ką jūs manote apie tokį gimdyvės mamos elgesį?