Plėšikai įsilaužė į vilą, kurioje nebuvo nei vieno žmogaus. Šmirinėdami po namus jie išgirdo balsą, nuo kurio vos neapalpo. Pamatę, kas su jais kalba, dėjo į kojas

Vagis ilgą laiką stebėjo turtingą vilą ir jos gyventojus. Jis analizavo tai, kada šeimininkai išvyksta ir grįžta namo, ar tuo metu viloje būna nors vienas žmogus. Išsiaiškinęs, kad šeimininkai namus palieka tuščius, vagis subūrė keletą bendrininkų ir įsilaužė į prabangius namus. 

Kadangi jis nebuvo bet koks įsilaužėlis, greitai įveikė namuose įrengtą signalizacijos sistemą ir kitas apsaugos priemones. Galiausiai patekęs į vidų, jis pradėjo krautis grobį į maišus.  Vienu metu visiškoje tyloje jis išgirdo ramų, tylų balsą, sakantį:

— Jėzus žiūri!

Tačiau atsigręžęs vagis nieko nematė. Šiek tiek sutrikęs jis nusprendė, kad balsas greičiausiai tebuvo jo vaizduotės vaisius, todėl grįžo prie vilos plėšimo. Tada jis vėl išgirdo: „Jėzus žiūri!”. Nusikaltėlis nesuprato, kas su juo šneka ir kodėl sako būtent tokius keistus žodžius.

Tą akimirką nugalėjo baimė ir vagis ėmė intensyviai šviesti žibintuvėliu į visus kambario kampus. Pagaliau jis pamatė vietą, iš kurios sklido šis keistas balsas. Su neslepiamu palengvėjimu ir net su šypsena jis nuėjo prie narvo, kuriame buvo papūga. Vyrui priėjus arčiau, paukštis mandagiai prisistatė:

– Aš esu Mozė, papūga.

Įsilaužėlis negalėjo susilaikyti nuo juoko ir paklausė:

– Kokie nenormalūs žmonės vadina papūgą tokiu vardu?

Akimirksniu vyras išgirdo paukščio atsakymą:

– Lygiai tie patys žmonės, kurie pavadino savo piktą dobermanų veislės šunį Jėzumi.