Ji buvo vienintelė mokytoja, kuri džiaugėsi, kad galės dirbti nuotoliniu būdu. Viskas todėl, kad ji turėjo būti ligoninėje, iš kurios ji ir toliau veda pamokas vaikams, kurie padeda jai išgyventi

Kai visa pasaulio įprasta tvarka apsivertė aukštyn kojomis, milijonai žmonių pasimetė. Prarastos darbo vietos, darbas nuotoliu ir galimybės pamatyti kolegas, šeimas ir kitus žmonės dėl karantino praradimas buvo sunki nauja “norma”, prie kurios priprasti buvo tikrai sudėtinga. Tačiau tai buvo išsigelbėjimas vienai mokytojai, kuriai darbas su vaikais yra gyvenimo prasmė. Gyvenimo, kuriam iškilo labai didelis pavojus.

Ikimokyklinio ugdymo mokytojai Kelly Klein pandemijos pradžia nebuvo tai, kas labiausiai sukrėtė jos pasaulį. Prieš 5 metų kiaušidžių vėžį nugalėjusi moteris tos pergalės metinių proga gavo pačią blogiausią žinią – vėžys grįžo, bet dabar jo įveikti jau nėra šansų. Kelly turėjo vėl pradėti alinantį gydymą, kuris reiškė, kad ji ligoninėje šį kartą praleis valandų valandas viena.

Praėjusį kartą gyvybinga moteris visada turėjo ar šeimos, ar draugių palydą ligoninėje, kai jai buvo atliekama chemoterapija. Šį kartą dėl pandemijos apribojimų ji turėjo būti vienui viena. Būtent todėl ji maldavo savo mokyklos direktorės leisti jai toliau dirbti ir neiti ligos atostogų.

Tai buvo sudėtingas sprendimas, nes auklėtoja ruošėsi vesti pamokas 5-mečiams iš ligoninės palatos, apsuptai vamzdelių, adatų ir aplink zujančių seselių. Visi ilgai galvojo, ar tai nebus vaikams nesuprantamas ir gasdinantis dalykas, matyti mokytoją neįprastoje aplinkoje, tačiau visi žinojo, kad Kelly asmenybė ir meilė vaikams niekaip neišblės net tokioje depresyvioje vietoje.

Kelly labai apsidžiaugė, kad savo valandas, prisijungus prie lašelinių su vaistais, ji galės praleisti su pačiais nuostabiausiais vaikais. Kelly dirbo mokytoja pastaruosius 30 metų, tai buvo jos pašaukimas. Su vaikais neįtikėtinai gerai sutarianti mokytoja žinojo, kad vaikų kompanija, sėdinti prie pamokų nuotoliniu būdu, padės jai ne tik geriau jaustis, bet ir suteiks daugiau jėgų kovoti.

Gydytojai prisipažino Kelly, kad jos vėžio forma dabar yra neišgydoma. Su tinkamu gydymu ji turi apie 10 – 15 metų gyvenimo. Tačiau net ir tokia žinia moters neliūdina. Tokios žinios jai yra laimingos, nes dabar ji gali nugyventi pilnavertiškai kiekvieną jai duotą minutę.

Tokios pamokos “gydytojo namuose” (taip vaikai apibūdina vietą, kurioje jie mato savo mokytoją ekrane) vaikams suteikė irgi daug naudos. Jie buvo supažindinti su gyvenimo realybe, bet ne per liūdesio ir tragedijos prizmę. Jie supranta, kad žmogus gali sirgti, bet tuo pačiu ir kad medicina padeda sergančiajam ir kad net ligos patale gyvenimas nesustoja.

Kelly dabar moko vaikus ne tik skaityti ar skaičiuoti, bet ir gyvenimiškų pamokų. Moteris svajoja, kad gal būtent šie vaikai kada nors išras vaistus nuo vėžio – argi tai nebūtų nuostabu. “Jie padeda man išlikti stipria. Mano gyvenimas dar nesibaigė – tą noriu ir parodyti visiems. Vėžys nėra mirties nuosprendis. Tereikia išlaikyti vidinę stiprybę ir eiti toliau” – pasakojo įkvepianti mokytoja.

Ši istorija iš tiesų yra išskirtinė, nes parodo, kad mokytojo profesija iš tiesų yra pašaukimo dalykas. Tai ne tik darbas, į kurį kartais nesinori eiti. Tai yra draugystės ir stiprūs ryšiai, kuriuos mokytojai užmezga su vaikais ir kurie padeda vėliau jiems neprarasti ūpo net sunkiausią akimirką. Nuostabi mokytoja iš didžiosios raidės!