Prisijunkite prie mūsų

Istorijos

Mamą teisė daugelis, nes ji vedžiojo savo įvaikintą sūnų ant pavadėlio. Tačiau ji paaiškina, kodėl taip daro – jos sūnus yra kitoks

Parašė

-

Nei vienas iš mūsų nemėgstame būti teisiami, tačiau patys dažnai nesuvaldome savo instinkto teisti ir vertinti kitus. Mes puolame vertinti, komentuoti, dalinti neprašytus patarimus, o kai atsipeikėjame ir susimąstome, ateina supratimas, kad pats to žmogaus vietoje jaustumeis tikrai nemaloniai. Kai kiti žmonės apie mus išreiškia neklaustą nuomonę, ji dažnai gali mus sužeisti. Juk dažnai net neįsivaizduojame (nors mums atrodo, kad viską suprantame) kokiomis priežastimis buvo pagrįstas vienas ar kitas pasirinkimas, elgesys.

Reklama

Su tokia aršia aplinkinių nuomone susidūrė ir mama vardu Rachel Butcher, kuri sulaukė lavinos komentarų ir kreivų žvilgsnių dėl to, kad viešosiose vietose savo įvaikintą sūnų ji laiko tvirtai už pavadėlio, prisegto prie kuprinėlės. Moteris pajuto, kad tiesiog privalo išrėžti visiems tiesą į akis ir nors kiek savo pavyzdžiu parodyti, kad kiekvienas turi žiūrėti tik savo reikalų. 

“Prieš 10 metų pati buvau ta vadinama “Karen”, kuri kreivai žiūrėjo į tėvus, pavadėliais valdančius savo vaikus. Lankėmės Disnėjaus pasaulyje ir man net juokas ėmė dėl tų vaikų, kurie yra pririšti kaip šunys. Stebėjausi, kaip taip neįmanoma suvaldyti savo vaiko, kad turi jį vedžioti prisirišęs? Maniau, kad tikrai tėvų galioje yra visi normalūs metodai paaiškinti savo vaikams, kaip reikia elgtis, juos išmokyti ir išugdyti elgtis saugiai viešosiose vietose.

Reklama

Tikrai buvau ir tokia, kuri pati šmėžteli kokį komentarą tokių tėvų adresu. Tačiau ir mano gyvenimas pasikeitė, ir dabar aš viską kuo puikiausiai suprantu. Gyveni ir mokaisi, kaip sakoma. Kartu su vyru turime du biologinius vaikus, džiaugiuosi tuo, kad Dievas mane apdovanojo puikiais ir supratingais vaikais. Su jais problemų niekada neturėjau.

Visada su vyru dar svajojome įsivaikinti, tačiau niekada nemaniau, kad mūsų širdis patrauks mielas berniukas, su didžiule krūva problemų. Kai jis gimė, jo organizme buvo didelis narkotikų kiekis. Jo biologinė mama vartojo ir dėl to berniuko pirmosios gyvenimo savaitės buvo tikras pragaras. Jo organizmas valėsi nuo tų nuodų, kuriuos jam perdavė mama.

Jis turėjo iškęsti nesuvokiamą atpratimo nuo narkotikų laiką. Vietoje to, kad jis susipažintų su pasauliu, pirma, su kuo jis susipažino, buvo skausmas. Mano įsūniui dabar yra jau dveji, jis dar verbaliai nekomunikuoja su mumis, bet visiems aišku, kad jis yra laimingas vaikas. Tačiau jame yra milžiniškas energijos užtaisas. Nežinome ir tikiuosi nesužinosime, kad jis turi kokių nors kitų raidos, fizinių ar psichinių problemų augant. Tačiau dabar jis yra hiperaktyvus vaikas, su kuriuo susitarti, jog jis nebėgtų niekur, tiesiog neįmanoma.

Reklama

Jis kartais patiria ir isterijos priepuolius, su kuriais jau išmokome susitvarkyti. Tačiau energija niekur nedingsta. Ta energija yra nenupasakojama. Ne vieną kartą jis jau buvo pabėgęs ir pasiklydęs. Neseniai man buvo pašalinta gimda, o po operacijos likęs randinis audinys neleidžia man judėti taip, kaip kadaise. Aš negaliu bėgti taip greitai, kaip bėga jis. Nepaisant visų sunkumų, kokius išvardinau, mes jį besąlygiškai mylime.

Ir būtent iš tos meilės ir rūpesčio, būdami viešose vietose, mes uždedame jam kuprinę su pavadėliu. Tačiau pasirinkus šį metodą, aš pati pajaučiau kitų žmonių nužmogėjimą. Ne aš elgiuosi nežmoniškai laikydama savo sūnų arti savęs. Tai daugybė kitų žmonių, kurie mane dažnai priveda prie ašarų. Aš sulaukiu tiesioginių ir piktų komentarų iš praeivių, kurie sustoja ir leidžia sau “išreikšti savo nuomonę”. Tai aš pasakoju ne tam, kad manęs kažkas pasigailėtų, užjaustų. Aš visa širdimi noriu parodyti žmonėms, kad vaikai, kuriuos kartais tėvai laiko arčiau savęs su pavadėlio pagalba, kartais yra kitokie.

Juk ne absoliučiai visi vedasi vaikus pasivaikščioti prisegtus už pasaitėlio. Yra tik maža dalis mūsų, o tam, ką mes darome, visada yra kažkokios priežastys, kurios neparašytos mums ir vaikams ant kaktos. Tokie tėvai, kaip mes, nėra tinginiai. Mes esame mylintys žmonės ir darome tai tik iš meilės. Kiekviena situacija yra unikali. Mano vaikas nėra neįgalus, tačiau jis turi tiek energijos, su kiek mes nesusitvarkome įprastais būdais. Net mano kaimynystė žino mano vaiką ir padėjo gaudyti jį ne vieną kartą. Tačiau jie supranta mane ir palaiko. Užauginti vaikui reikia viso kaimo, kaip sakoma, o mano “kaimas” yra pats geriausias.”

Rachel savo pasisakymu sujaudino daug širdžių ir sukėlė nemažai sveikų diskusijų. Moteris tenorėjo priminti žmonėms neskubėti daryti išvadų apie tai, ką matome, bet apie ką neturime absoliučiai jokio supratimo. Kiekviena šeima susiduria su savais sunkumais, problemomis ir jų sprendimo būdais. Vienintėlis pateisinamas atvejis, kai nepažįstami žmonės turi teisę įsikišti į vaiko ir jų tėvų santykius, yra tada, kai akivaizdžiai vaikas mušamas.

Tada žmogus gali užstoti tą vaiką, kuris prieš suaugusiuosius yra bejėgis. Visa kita – kai vaikas nėra absoliučiai skriaudžiamas, bet jums tiesiog nepatinka kažkas – yra ne jūsų reikalas. Kiekvienas turime savas priežastis ir pasirinkimus. Daugiau empatijos, užuojautos ir pozityvumo tikrai suteikia daug daugiau naudos, nei tuščia kritika. 

POPULIARU